Diskusijos metu, kaip ir buvo galima tikėtis, išryškėjo du skirtingi požiūriai į darbuotojus ir darbdavius: socialdemokratiškosios minties atstovai akcentavo būtinybę apsaugoti labiausiai pažeidžiamų darbuotojų teises į tinkamą darbo uždarbį, socialines garantijas, o liberaliosios minties šalininkai siūlė leisti žmonėms gauti naudos vieniems iš kitų, mat vienintelis būdas uždirbti – kurti naudą kitiems.

Egocentriškumas vs. bendra nauda

Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriaus doc.dr. Boguslavo Gruževskio tvirtinimu, žmoguje slypi prigimtinės egocentrinės nuostatos – būtent dėl jų atsiranda nenoras mokėti mokesčius, kuris turi būti pažabotas valstybės. Anot jo, žmogus technologijų sąskaita uždirba daugiau nei anksčiau, nes per tą patį laikotarpį pagamina daugiau. Todėl suteikdami geresnes sąlygas, užtikrinsime didesnį saugumą darbuotojui ir tai skatintų jo kūrybingumą, kūrybingumas – unikalumą ir taip būtų užtikrinama niša, kurioje galima uždirbti viršpelnį. O šie pinigai tuomet galėtų būti naudojami didesniems atlyginimams.

Savo ruožtu Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas Giedrius Kadziauskas linkęs didesnius mokesčius darbdaviams vertinti per pasekmių prizmę. Pasak jo, reikėtų pritarti minimalaus atlyginimo mažinimui – toks veiksmas esą leistų darbo rinkoje likti tiems, kuriuos darbdavys dabar atleidžia įvertindamas darbo naudą ir jam tenkančius kaštus.


Priešingai nei B.Gruževskis, G.Kadziauskas įsitikinęs, kad ne didelės garantijos darbuotojui ir mokesčiai lemia gerovę, bet didelis darbo našumas. Pasak jo, verta atkreipti dėmesį, kad verslininkai naudą ima suprasti kitaip: “Dalis verslininkų naudos yra religinės, kaimo bendruomenės ar šeimos nauda. Plinta savanorystė, dėl kurios atsisakoma ir pinigų, ir laiko”.

Komentuodamas Lietuvos laisvosios rinkos vyresniojo eksperto modelį B.Gruževskis abejojo, ar daug turtingų žmonių reikš turtingą visuomenę. “Našumas kuria vieneto gerovę, bet ne visuomenės – viską lemia perskirstymas. Dabar net šeimų modelis kitoks – žmona yra negarantuota savo ateitimi, net jei jos vyras užima aukštas pareigas”.

Statistika prieš statistiką

Apie 42 proc. skundų, kurių sulaukia Valstybinė darbo inspekcija, yra darbuotojų skundai dėl laiku nesumokėto darbo užmokesčio – tokius skaičius pateikė Valstybinės darbo inspekcijos Piliečių prašymų tyrimo ir analizės skyriaus vedėjas Jonas Gricius. Anot jo, tai susiję su verslo kultūra ir žmonių mentalitetu.

Ši statistika patvirtina Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos “Jaunimas” pirmininko Dariaus Daukanto mintis apie tai, kad darbdavių per maža socialinė atsakomybė, nes „didžioji dauguma darbdavių nelabai skaitosi su darbuotojais, ypač tose srityse, kur jie labiau pažeidžiami“. Arba Lietuvos profesinės sąjungos “Solidarumas” pirmininkės Aldonos Jašinskienės teiginius apie tai, kad tie, kurie naudodami kitų darbo jėgą susikūrė gerovę, turi jais ir rūpintis, mat “jei darbuotojui kas nors nutinka, žmogus lieka vienas su savo bėda”.


2006 metų pabaigoje atliktas tyrimas parodė, kad apie 31 proc. valstybiniame sektoriuje ir apie 33 proc. privačiame sektoriuje dirbančių asmenų dirbo neoficialius viršvalandžius. Anot G.Kadziausko, jei tokie pažeidinėjimai tampa tendencingais ir teisė eina vienu keliu, o susitarimai – kitu, įsigali dvigubi standartai. Tokiu būdu atsiranda nelegalūs darbiniai santykiai arba šešėlinė ekonomika. “Lietuvoje nėra susitarimo deficito – laisviausia ir pati tikriausia susitarimo forma - šešėlis. Tai teisės normų atsisakymas. Auklės, valytojos samdymas jos oficialiai neįdarbinant, kontrabanda, narkotikai – apie 17 proc. visų uždirbamų pinigų egzistuoja šešėliniuose santykiuose“, - sakė ekspertas.


Darbuotojo ir darbdavio susitarimai: (ne)galimi?

Jei šalyje blogai tiek darbdaviams, tiek darbuotojams, gal visų blogybių šaltinis – įstatymai?

Mykolo Romerio universiteto Darbo teisės ir socialinės saugos katedros doc.dr. Tomas Bagdanskis paneigė šį samprotavimą: „Darbo kodeksas yra pažangesnis už sąmonę – kolektyvinės sutartys leidžia susitarti darbdaviui ir darbuotojams, tačiau niekas nesitaria“.

Jam pritarė ir D.Daukantas tvirtindamas, kad šiuo metu kolektyvines sutartis sudarę apie 20-25 proc. visų dirbančiųjų, tad reikėtų mokyti visuomenę tartis. Jo manymu, tuo užsiimti galėtų darbdaviai – kaip stipresnioji darbo santykių pusė.
Dabar darbdaviai, anot profsąjungos “Solidarumas” pirmininkės, ne padeda, o trukdo: vaistinėse ir prekybos centruose besikuriančios profesinės sąjungos, pasak jos, sulaukia pasipriešinimo.

Savo ruožtu Lietuvos laisvosios rinkos instituto atstovo požiūriu, šalyje per mažai vertinama individuali asmens galia susitarti su darbdaviu – egzistuoja ne tik darbuotojų kaip visumos galia, bet vidinė tarpusavio konkurencija.

Profsąjungų atstovai ir šalininkai patys pripažino, kad galėtų egzistuoti tam tikros lankstesnės teisės aktuose numatytos normos, ir kad yra dalis verslininkų, kuriems efektyviau veikti trukdo dabartiniai teisiniai suvaržymai. Tačiau, anot jų, visada išlieka pavojus, kad lankstesnės normos taps tomis, kurias pažeidinės, ar kad jos leis dar didesniam skaičiui verslininkų išnaudoti savo darbuotojus.

Arba, kaip sakė Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen, laikraščio "Lietuvos profsąjungos" redaktoriaus pavaduotoja, mažinant reglamentavimą taip ir liks neaišku, kur toks mažinimas turės sustoti.

Indrė Kumpikevičiūtė