Mes puikiai žinome apie Rusijos propaguotą ir plačiai paskelbtą Didžiojo kario išvaduotojo mitą. Tačiau tiesa tokia, kad tuo metu vienas rėžimas buvo pakeistas kitu. Ir kalbėti apie išvadavimą būtų ne tik neteisinga, bet ir reikštų nepagarbą mūsų tėvams, seneliams, kurie nukentėjo nuo Rusijos okupacijos.

Siekiant panaikinti šį absurdišką mitą, Estijoje nacionalistai šiais metais susirinko į mitingą prie Rusijos ambasados ir reikalavo, kad Maskva pripažintų komunistinius nusikaltimus ir kompensuotų patirtą žalą. Ir Lietuvoje pasipiktinimas Rusijoje švenčiama pergalės diena buvo išreikštas išpuoliu - prie Žaliojo tilto. Stovinčios sovietmečio laikus garbinančios ir simbolizuojančios skulptūros buvo aptaškytos raudonais dažais, prikabintas plakatas su užrašu „Komunistų kekšė“, svastikos simbolika ir netgi palikta bombos imitacija, todėl laikinai buvo uždarytas eismas per tiltą.





Toks incidentas tik įrodo, kad praeitis nėra pamiršta. Fašizmas, kaip ir komunizmas, nėra tik mokyklos vadovėliuose aprašyti įvykiai, bet ir turi potencialą prasiveržti į šias dienas. Aišku, toks incidentas yra nusikaltimas ir t. t., tačiau man, kaip sąmoningai pilietei, jis kelia kitus klausimus: kodėl praėjus net 18 metų po Nepriklausomybės atgavimo, šios skulptūros vis dar stovi pačiame Vilniaus centre? Nejau tik todėl, kad pritrūkta lėšų? Ar tiesiog bandyta kažkam įtikti? Paprastai praėjus revoliucijai ar karui stabai, simboliai, įprasminantys rėžimą, nugriaunami taip siekiant ant naujo pamato kurti valstybės ateitį - juk skulptūros tuometinėje Tarybų sąjungoje atspindėjo vyravusią ideologiją.

Ideologija - tai sunorminta sistema, siekianti manipuliuoti žmonių veiksmais bei mąstymu. Tai kodėl, kai buvo demontuojamos ir vežamos sovietinės skulptūros po nepriklausomybės atgavimo į sandėlius, šios nebuvo pajudintos? Juk komunistinė ideologija jau nepropaguojama Lietuvoje, tad ir nereikėtų jų afišuoti, ypač sostinės centre.

Na, galbūt taip siekiama išvengti neramumų, kokie vyko Estijoje 2007 m. demontuojant sovietų kariui skirtą paminklą? Jei taip, ar tokia pozicija nėra lengviausio kelio pasirinkimas? Tai veda prie kitų gan sudėtingų temų, tokių kaip Sovietų sąjungos žalos atlyginimo Pabaltijo šalims klausimas.

Ką šiuo atveju daro Lietuvos diplomatai derybose dėl Sovietų sąjungos žalos atlyginimo? Užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas dar 2007 m. paragino ne reikalauti ultimatumais, teisės aktais, o konstruktyviomis derybomis. Kartu jis paragino netapatinti SSRS su Rusija, nors ši ir perėmė žlugusios sąjungos teises ir įsipareigojimus. Tokia pasirinkta taktika tuomet kėlė daug abejonių parlamentarams. Dabar bandoma šį žalos atlyginimo klausimą kelti tarptautiniuose forumuose, taip siekiant atkreipti Europos valstybių dėmesį ir pasiekti didesnio Rusijos pozicijos lankstumo sprendžiant šį klausimą.

Kaip tik šį mėnesį sostinėje buvo susirinkę keturių ES šalių diplomatijos vadovai. Vilnius priėmė sprendimą. Jis atsisakė veto Briuselio ir Maskvos deryboms dėl naujos ES-Rusijos bendradarbiavimo sutarties. Tai reiškia, kad ES galės pradėti derybas su Rusija. Šiuo atveju Lietuva susitarė su  keliomis ES valstybėmis, kad į mandatą būtų įtrauktas energetikos klausimas, Sausio 13-osios ir Medininkų žudynių bylos, žalos atlyginimo iš okupuotų Baltijos valstybių deportuotiems asmenims ir įšaldytų konfliktų Gruzijoje ir Moldovoje sprendimo klausimai. Toks priimtas sprendimas ir pasirinkta konkreti strategija galbūt išjudins šiuos klausimus ir bus pagaliau pradėtos derybos su Rusija.

Tačiau derybos su Rusija nėra lengvas dalykas. Tik Rusijos augantis sąmoningumas ir gebėjimas objektyviai vertinti praeitį padarys postūmį sprendžiant šiuos opius klausimus įmanomu. Belieka tik tikėtis, kad "ledkalnis" pagaliau pajudės.

Asta  Grigalavičiūtė

Donato Babensko nuotraukos Fotogalerija