Klasikinis paminklo variantas – nukaltas iš marmuro ar netgi paauksuotas – asocijuojasi su pagarba, nesvarbu, ar tai Leninas, ar sisiojantis berniukas. Turistiniuose žemėlapiuose greta architektūrinių šedevrų ir tualetų paminklai užima antraeilį vaidmenį. Tačiau labai svarstytina, ką amerikietis mieliau aplankytų Vilniuje: Trijų kryžių kalną ar roko legendos Franko Zapos paminklą.

Gal per daug paminklų sukaupta, kad kyla klausimai, ar visi jie verti dėmesio ir išsaugojimo? Ar sovietinės okupacijos vadų biustai reikalingi lietuvių tautai? Belieka įkišti nosį į Grūto parką, kur sukaupta sovietinės okupacijos laikotarpio atributika: bent keletas oraus Lenino skulptūrų variantų, šiek tiek Stalino ir kita. Tai paminklai lietuvių juodosios istorijos atminimui. Taigi iškyla pasirinkimo, kur dėti kablelį, dilema: „pasigailėti negalima naikinti“. Vis tik paminklų naikinimas – kaip moteris, mėginanti nuslėpti savo amžių.



Jei seni paminklai nedomina, tai kam pastatytum paminklą tu?

Jei žinai, kas šios karikatūros autorius, rašyk vilnius(at)cafebabel.com


Simona Štrimaitytė