XX a. pradžioje atsiradęs tam tikras socialinis spaudimas sąlygojo atotrūkį nuo praeities. Greitai auganti populiacija Europoje kartu su industrine revoliucija turėjo įtakos staigiam gyvenamųjų ir kitų reikmių pastatų poreikio atsiradimui. Destrukcija, sukelta dviejų pasaulinių karų, lėmė poreikį atstatyti ištisus kvartalus. Pokyčiai veikė technikos ir naujų medžiagų tobulinimą, suteikė galimybę pigiai ir masinės produkcijos metodais kurti didelio mastelio struktūras. Tai buvo modernizmo architektūros atsiradimo prielaidos. Modernizmo architektūroje forma tapo pagrįsta funkcija. Naujas ir praktiškas pastatas buvo suvokiamas kaip gražus – iki tol visuose istoriniuose stiliuose, o ypač XIX a. eklektikoje, pastato forma ir vidus nebuvo specialiai susiejami. Modernizmui būdinga baltų, lygių sienų estetika, masinės gamybos produkcijos naudojimas, stambaus mastelio tūriai - be abejo, buvo paranku ir meto socialinei situacijai.

Paradoksalu, tačiau šis naujas judėjimas pasiekė aukščiausią populiarumo tašką po to, kai jis buvo uždraustas totalitarinių režimų valdomoje Europoje. Daugelis originaliai mąstančių ir kuriančių modernios architektūros autorių, kurie pasižymėjo drąsa paneigti patikrintas architektūrines tradicijas (W. Gropius, L.Mies van der Rohe), gimė Vokietijoje, kuriose įsivyravo totalitarinis režimas. Architektai buvo tremiami, įkalinti arba priversti paklusti architektūrinių komisijų diktatui. Ne išimtis ir Sovietų sąjunga, kurioje kilo ne vienas avangardinio meno judėjimas.

Sovietmečio modernizmas – unikalus reiškinys

Kas būdinga ir savita sovietmečio modernizmo architektūrai? Pirmiausia tai - ideologijos bei estetikos prieštaravimai. 1955 m., kuomet Vakarų Europoje modernizmas ėmė susilaukti griežtos kritikos, stiliaus estetinės nuostatos ėmė keistis – Sovietų Sąjungoje  priimtas SSKP CK  (Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro Komiteto) nutarimas „Dėl projektavimo ir statybos nesaikingumų pašalinimo“. Tai buvo beprecendentinis atvejis - politinė valia lėmė architektūros stilių - modernizmo atgimimą. Sovietų Sąjungoje pagal partijos nubrėžtą socialinę programą ėmė įsigalėti masinė tipinė statyba, buvo formuojami masyvūs gyvenamųjų, visuomeninių namų kompleksai.

Tačiau čia atsiranda ir kitokių esminių skirtumų nuo Vakarų modernizmo.
Lygi  siena netapo gražia Sovietų Sąjungoje, neretu atveju ji buvo „puošiama“ ornamentu, mozaika, niveliuotas formas bandoma paįvairinti naujais architektūrinės raiškos bruožais, o tai negalėjo vykti ideologiškai nusiteikusių modernistų darbuose.  Kita vertus to meto architektų profesionalumo ir slapta šalį pasiekiančios profesinės literatūros iš užsienio dėka turime originalių, laikmečio dvasią atspindinčių stiliaus grynuolių, stebinančių švaria architektūrine estetika, proporcijų darna, kurie, būdami nesenos istorijos paminklais, deja, dažnai nevertinami nyksta.

Ideologijos antspaudas naikina vertę?

Modernizmo architektūros dabartinis likimas taipogi susijęs su ideologiniais aspektais. Ypač jis skaudus šalyje, kur šios architektūros paminklai primena netolimą diktatorišką praeitį. Lietuvai atgavus nepriklausomybę viskas, kas kurta sovietmečiu, tapo nepriimtina, vulgaru. Imama teigti, jog visa, kas buvo sukurta, buvo primesta iš šalies, padiktuota, priversta. Pasikeitus socioekonominei situacijai, nebereikalingi ir apleisti sovietmečio modernizmo architektūros perliukai tapo pastatais – vaiduokliais, kurių skiriamasis bruožas - masyvios pilkos sienos, stambus mastelis, pilkas betonas...
Dažnai  miesto centre sovietmečiu statyti stambaus mastelio pastatai brangstant žemei tampa itin patrauklia preke -  jie nesaugomi paveldo reglamentais ir dėl to lengvai naikinami. Tačiau naikinant pastatą dingsta ne tik „negražus“ to meto kūrinys, bet pakeičiama ir pati jo visuomeninė ar kultūrinė paskirtis – vietoje nugriauto statinio dygsta komercinės bei gyvenamosios paskirties objektai. Šioje situacijoje būtent sovietmečio modernizmui tenka didžiausias kultūrinis- memorialinis krūvis. Ir didžiausias pavojus.

Patys pastatai nėra praeitis, o tai, kaip juos interpretuojame šiandien, - istorija. Istoriniai pastatai, kokie jie stovi šiandien, yra mūsų dabarties atspindys. Tik nuo elgesio su sovietmečio architektūra modelių priklausys, ar šie pastatai taps mūsų architektūros ir kultūros istorijos dalimi, ar beprasme, nieko nesakančia, griūvančia praeitimi.



Štai keli sovietinio modernizmo pavyzdžiai:

KINO TEATRAS "VILNIUS" (J. Kasperavičius, C. Strimaitis,1963 m)

Būdingas modernizmo rekonstrukcijos pavyzdys dar vadinamas „fasadizmu“, kuomet paliekant vienintelį „reprezentacinį“ pastato fasadą visas jo vidus negrįžtamai pakeičiamas. Dabar čia- „United Colors of Benetton“ parduotuvė. Buvęs vertingas pastato interjeras neišlikęs - taip nutiko su daugeliu vertingų praeito šimtmečio interjerų. (Giedriaus Ilgūno nuotrauka)


VILNIAUS CENTRINĖ UNIVERSALINĖ PARDUOTUVĖ (1984 m)



Prekybos kompleksas, apibūdinamas funkcionalizmo stiliumi, yra įtrauktas į paveldo sąrašą, tačiau nėra paskelbtas saugomu. Rekonstrukcijos metu pakeistas fasadas ne tik apdailos priemonių, bet ir tūrio prasme. Ypač abejotinas vientiso komplekso vertės saugojimas pristačius daugiaaukštį garažą. (Pirmoji nuotrauka iš "Vilnius mažasis vadovas, 1988; antroji - Giedriaus Ilgūno)



ALAUS RESTORANAS "TAURO RAGAS", VILNIUS (E.Gūzas, A.Mačiulis, 1974 m)




Savo laiku šis statinys buvo Vilniaus Modernizmo architektūros pasididžiavimas, primenantis Le Corbusier velyvąją kūrybą bei Mies van der Rohe paviljoninės architektūros pavyzdžius. Pastatas, laiku neįtrauktas į paveldo sąrašus, todėl privatizuotas - jo tolimesnis likimas priklausys nuo savininkų valios. (Pirmoji nuotrauka iš "Archiforma", 2007; antroji - Giedriaus Ilgūno)



KINO TEATRAS "LIETUVA", VILNIUS (1959-1965)

Dar 2002 metais privatizuotas kino teatras reikšmingas ne tiek kaip architektūros objektas, kiek kaip vieša kultūros erdvė. Čia planuojama statyti daugiabutį, tačiau šie savininkų planai susilaukia visuomenės pasipriešinimo. Šiuo metu vyksta du teisminiai procesai,  todėl griovimo darbai iki šiol nepradėti. (Giedriaus Ilgūno nuotrauka)



VILNIAUS KONCERTŲ IR SPORTO RŪMAI (E. Chlomauskas, J. Kriukelis, Z.Liandzbergis, 1971 m)
       
2006 metais Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba Vilniaus koncertų ir sporto rūmus įrašė į Kultūros vertybių registrą. Pastatą siūloma saugoti regioninės reikšmės lygmeniu.
Unikalios architektūros koncertų ir sporto rūmai statyti 1971 m , originalios pastato konstrukcijos pripažintos pasauliniu išradimu. Pastatas ilgą laiką buvo Vilniaus kultūros ir modernizmo architektūros simbolis. Tolimesnis objekto likimas, deja, neaiškus. Savivaldybė žada Sporto rūmus išpirkti, tačiau sudėtinga urbanistinė situacija bei ekonominiai rodikliai optimistinių prognozių nežada. (Giedriaus Ilgūno nuotrauka)



Julija Kšivickaitė