Svajinga lyrika poetų rankomis kaip aitvaras keitė kryptis priklausomai nuo vėjo.  Pavyzdžiui, vakarykščiai poetai sovietmečiu turėjo savas misijas. Ezopine kalba vaikščiojo nacionalizmo koridoriais. Šiandien koridorių, tunelių nebeliko. Beliko į dangų užverstomis nosimis raityti estetiškus debesis, kažin kokiu svaiguliu paplūdusius.

O ateitis gresia visoms tautoms. Smalsu stebėti, kaip devyngalvė "high tech" globalizacija digitalizuoja ir kūrybiškąją, laukinę žmogaus prigimtį. Jau yra programos, kuriančios veiksmingas reklamas,  poezija – kitas laiptelis, kurio link koja jau pakelta. Už širdies griebiančių žodžių rinkinių kūrimo mechanizmas gana paprastas: keli raktiniai žodžiai ir ausys jau linksta nuo svaigulingų eilių, persunktų idealizmu, gašlumu ar tyriausia tikrove.

Ir vieną dieną nuo pjedestalo nuriedėjusią graikų deivės Jambės ar Džono Lenono galvą pakeis jausmingas robotukas, apdovanotas laurų vainiku už skaitmeninę poeziją.

Šiai dienai norisi padovanoti Vytauto Mačernio lyrikos

***
Savo sielą, alkaną kaip žvėrį,
Maitinu geriausiais žemės vaisiais:
Mokslu ir menu; tegu ji gėris
Spalvomis ir tonais įkvėptaisiais.

Leidžiu jai ištvirkt ir atgailoti,
Užsivilkus aštrią ašutinę,
Bet aš negaliu niekuo pasotint
Tos panteros, alkanos, laukinės.

Simona Štrimaitytė


Jei žinote, kas šios karikatūros autorius, rašykite vilnius(at)cafebabel.com