Štai ir vėl apsisuko metų ratas. Labai nedaug trūksta ir žiema susitiks su pavasariu, o tada jau visi lauksime atbudimo, naujų darbų bei švenčių ciklo. Sausio mėnesį švenčiamas Pusiaužiemis. Mūsų senoliai dar ir dabar pasakoja, kad tą dieną iš uolos išlenda barsukas ir stebi orą. Jeigu diena pasitaiko saulėta, tai barsukas pabūgęs savo šešėlio lenda atgal. Tuomet, vadinasi, žiema tęsis labai ilgai. O jeigu žiema apsiniaukusi, barsukas išeina pasivaikščioti. Pasivaikščiojęs grįžta ramiai į olą - tai reiškia, kad pavasaris jau ne už kalnų.

Sausio mėnuo - tai metų atsivertimas į pavasarį. 2008 m. sausio pabaigoje romuviškiai susirinko švęsti Pusiaužiemio. Romuva yra lietuvių prigimtinės religijos bendruomenė, tęsianti senojo baltų tikėjimo tradicijas. Baltų tikėjimas išaukština gamtą, kurioje reiškiasi dievai. Dievai – aukščiausia esmė. Žmogaus santykis su gamta labai stiprus. Be galo svarbu išsaugoti darną tarp žmogaus ir gamtos.

Baltų simbolika siejasi su liaudies ornamentika ir archeologija. Kiekvienas iš atėjusių švęsti Pusiaužiemio dėvėjo baltiškų motyvų drabužius arba bent jau buvo užsidėjęs pakabuką su svastikos elementais, gintarinį papuošalą ar žalvarinę sagę. Visose pasaulio tautose svastika yra ugnies, šviesos, laimės ženklas. Baltų kultūroje svastikos reikšmė priklauso nuo to, į kurią pusę sukasi – gali reikšti saulės ugnį, dangišką ugnį, žvaigždžių ugnį.

Susirinkusieji romuviškiai pagerbė Gabiją - ugnies deivę, paminėjo protėvius, šoko žalčio šokį. Visa tai vyko labai paprastai: viduryje salės stovėjo stalas, užtiestas linine staltiese, ant jos kelios žalios eglės šakos, uždegta graudulinė žvakė. Stovint ratu buvo atliekamos religinės apeigos, giedamos giesmės. Pats krivis degančia žvake laimino ir sutvirtino kiekvieno buvimą apeigose. Visi susirinkusieji buvo susikaupę, santūrūs ir visa savo esybe norintys būti tame šventume. Taip siekiama išsaugoti darną su Dievu ir Dievais, protėviais, gamta ir čia susirinkusiais.

Kaip pasakoja pats krivis Jonas Trinkūnas, šį tikėjimą išpažįstantys protėviai niekada neturėjo ir nepaliko šventų raštų. Šiuolaikiniai senojo tikėjimo tesėjai remiasi mitologija, folkloru ir etnologijos  paveldu. Seka tradicija. Romuviai nesiekia aklai atkartoti praeities - juk ne tai yra svarbiausia. Visų svarbiausia – tęstinumas, nenutrūkstamas ryšys tarp žmogaus – gamtos – dievo.

Po truputį Romuva natūraliai tapo mokykla, tiems, kurie susidomėję folkloru, etnografija. Krivis minėjo, kad aktyviausi yra jauni žmonės, vyresnių klasių moksleiviai ir studentai. Romuvos rengiamose vasaros stovyklose dalyvauja apie 200 jaunų žmonių. Šioje stovykloje susipažįstama su baltų tikėjimu, tradicijomis, lankomos šventvietės, dainuojamos liaudies dainos. Vyksta savotiškas tradicijų perdavimas.

Šiandien folkloro ansamblyje „Kūlgrinda“ dainuoja iki 50 jaunų žmonių. Pasak J.Trinkūno, „Kūlgrindoje“ jie ne tik išmoksta dainuoti, bet ir susipažįsta su dainų simbolika. Taip jaunimas perima tai, kas nepelnytai yra užmiršta ir nustumta. Išmokstama gerbti protėvius. Jaunam romuviečiui svarbios tokios dorybės kaip teisingumas, darbštumas, santūrumas, darnumas, t.y. sugebėjimas sugyventi su kitais žmonėmis. Ir visai tai, anot krivio, skiepijama ir perduodama jaunam romuviečiui.



Apibendrinant pacituosiu vidutinio amžiaus vyriškio, kuris pirmą kartą dalyvavo tokioje šventėje žodžius: "Tai teisingi, garbingi žmonės, kurie verti dėmesio ir pagarbos". Vienas iš šios bendruomenės privalumų yra tas, kad jie vertina praeities tradicijas ir neleidžia joms nueiti užmarštin. O tai jau verta padėkos".

Asta Grigalavičiūtė

Nuotraukos: Donatas Babenskas Fotogalerija