Ir greičiausiai net nenumano, kad visos tradicijos, kurių jie laikosi Kūčių dieną, yra pagoniškos. Oficialiai senovės baltų tikėjimo išpažinėjų šalyje – vos 1 tūkst. 270. Apie Kūčių, gruodžio 24 d., papročius ir jų reikšmę papasakojo senovės baltų tikėjimo išpažinėjų krivis Jonas Trinkūnas.

„Lietuvių senoji kultūra ir religija turėjo daug chtoninių bruožų, tai reiškia, kad joje buvo daug žemės, požemio ir mirusiųjų mitologijos. Dar XIX amžiuje valstiečių tradicijose vyravo mirusiųjų minėjimai, kurie pasireikšdavo beveik visose kalendorinėse šventėse.

Kūčios kaip tik yra mirusiųjų minėjimo šventė kartu su apeiginėmis vaišėmis. Maistas, kuris daromas Kūčioms, yra labiau pritaikytas mirusiems - jokios mėsos, pieno, kiaušinių. Kūčių valgiuose svarbiausi yra grūdai, iš kurių daromas specialus apeiginis valgis „kūčia“. Joje sumaišyti šutinti grūdai, aguonos, riešutai, medus, žirniai ir kita. Kiti valgiai - grybai (tai labai chtoninis mirusiųjų valgis), žuvis (vandenų gyventojas), spanguolės, obuoliai ir kita. Populiarūs yra šližikai - kūčiukai. Valgių skaičius būna 9 arba 12, ir kiekvieno valgio reikia paragauti.

Vakare prie stalo susėda visa šeima, ant stalo padedama lėkštelė neseniai mirusiems. Šeimininkas apeina su kūčia aplink namus ir pabeldžia į duris, viduj esantys klausia: "Kas ten?" , lauke atsako: "Tai aš, Dievulis". Atsakantis atstovauja vėlių dievui arba visoms vėlėms.

Vėlių naktį dingsta visos pertvaros, skiriančios gyvuosius nuo mirusiųjų. Todėl prie vaišių stalo dalyvauja ir vėlės. Iš jų galima sužinoti daug dalykų, kurių paprastai neįmanoma sužinoti: kas atsitiks kitais metais, koks bus derlius, kada kas ištekės arba numirs, ir panašiai. Tą naktį daromi burtai, kurie taip pat padeda sužinoti gyvenimo paslaptis. Pavyzdžiui, traukiami šiaudai iš po staltiesės (ilgesnis šiaudas reiškia ilgesnį gyvenimą), pilamas vaškas į vandenį ir t.t. Visi linkėjimai, sakomi tą vakarą, turi didelės galios - jie išsipildo.

Vakare reikia aplankyti gyvulėlius (juos pavaišinti), sodo medžius apkabinti. Nes tai yra visuotinė šventė. Vaišių maistas paliekamas nakčiai ant stalo, kad vėlės galėtų pasistiprinti“.

Kūčios ir šv.Kalėdos – lyg dvi dienas trunkanti šventė, kurios metu dalijamasi gerumu ir laukiama naujos pradžios – Naujųjų metų.

Pilaitės bendruomenės kronikininkė dr. Angelė Šarlauskienė pastebėjo, kad „Kūčios, šv.Kalėdos ir Naujieji metai dabartiniam lietuviui – gana panašios šventės, nes jų metu atsigręžiama į praeitį ir stiebiamasi pasižvalgyti po ateitį, kad būtų galima pasirinkti patį trumpiausią ir tiesiausią kelią, nuvedantį į visų trokštamą tikslą”.

Anot jos, šventiniam laikotarpiui kruopščiai ruošiamasi tvarkantis namuose, už namų ir savyje, skubant užbaigti nueinančių metų darbus ir rengiantis tinkamai pasitikti ateinančius metus. Paprastai prieš šias šventes atsigręžiama į likimo nuskriaustuosius: rūpinamasi daugiavaikėmis šeimomis, socialiai remtinais žmonėmis ar našlaičiais.

Šventės panašios, tačiau lietuvio sąmonėje įaugęs suvokimas: šv. Kalėdos – tai džiaugsmas ir draugų lankymas, o Kūčios – labai privatus, tradicijomis ir ritualais apipintas vakaras. A.Šarlauskienės žodžiais, Kūčios - kiekvienos šeimos neliečiamybė. Jos trikdyti nevalia iš šalies.

Tad nepaisant šimtmečių ir išpažįstamos religijos lietuvio gyvenime vis dar išlikęs senojo tikėjimo pradas su įvairiomis tradicijomis, ritualais, dailiai įaugęs į vieną didžiausių krikščionybės švenčių – šv.Kalėdas.

Nuotraukos: Romuva