Naktis Vilniuje, temperatūra -300C. Blanki neoninė šviesa sklinda iš daugiabučio namo antro aukšto. „Štai čia“, - pirštu parodo kvadratėlį šviesos Eduardas Platovas. Daugiau nei dešimtmetį čia - jo kovos namai. Betoninės prietemos apsupta Lietuvos Gėjų Lygos (LGL) būstinė nereklamuojama. Atrodo nuo kitų niekuo nesiskiriantis butas vis dėlto pasižymi tyliu į koridorių besiveržiančiu murmėjimu.

 

Šiame nedideliame, ryškiai geltonai nudažytame bute vieną kartą per mėnesį saugiai bei privačiai mintimis pasidalinti susirenka Lietuvos gėjų bendruomenė. Šį vakarą dvidešimt žmonių iš visos šalies susirinko čia dėl žinomo Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus paskaitos ir jo vedamos diskusijos apie homofobiją. „Lietuvoje gėjai įpratę laikytis tyliai“, - sako 25-erių Virginija, LGL aktyvistė. „Nėra prasmės priklausyti kokiai nors bendruomenei: manančių, jog galima ką nors padaryti ir pakeisti situaciją, nėra".

 

Laikrodžio tiksėjimo ir pritariančio auditorijos linksėjimo ritmu ekranu praslenka reginiai. Virš židinio nepastebimai pakabinta vaivorykštė - gėjų savigarbos vėliava. Paskaita baigėsi, visi suskumba prie kitame kambaryje patiektų užkandžių. Laikas vynui ir sumuštinukams, sveikinimams ir diskusijai. Dalis aktyviai bendrauja, kiti tiesiog stebi. Kaip ir visi siekiantys pamiršti kasdienio gyvenimo pažeminimus.

 

Šioje Pabaltijo valstybėje, kurios valdžia giriasi, kad „kapitalizmo vėjai dvelkia“, homoseksualai vis dar lieka mažuma, nutildyta diskriminacijos. Remiantis 2003 metais LGL atliktais tyrimais, 68% Lietuvių pasirinktų ne homoseksualų, o narkotikais prekiaujantį kaimyną. Du trečdaliai gėjų bijo atskleisti savo seksualines pažiūras šeimoje, o 89% yra gąsdinami pasekmėmis, galinčiomis kilti darbo vietoje.

 

 

Slapti gyvenimai, slaptas liūdesys

 

„Žinoma, homoseksualai Lietuvoje nėra puolami gatvėse, - pripažįsta Mindaugas, Tolerantiško Jaunimo Asociacijos (TJA) teisininkas, atsisakęs atskleisti pavardę. - Nepaisant to, įstatymai seksualines mažumas gina teoriškai, o praktikoje jie nėra taikomi“. Prabėgus septyniolikai metų nuo nepriklausomybės paskelbimo, komunistinio jungo paliktos žymės matomos po išoriniu europietiškumo blizgesiu. Tuo metu, kai sakymas, kad „seksas neegzistuoja“, buvo juokas, tos pačios lyties žmonių lytiniai santykiai vis tiek buvo laikomi nusikaltimu ir už juos buvo baudžiama.

 

Po 1993 metų, spaudimo iš Briuselio pagalba, skubėdama sušvelninti įstatymus Lietuva kaip pasiteisinimo kortą nurodė artėjantį įstojimą į Europos Sąjungą. Po dešimties metų pradėjo veikti nacionalinė mažumų apsaugos programa ir įsteigta lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Torto puošmena: 2007 metais ES apdovanojo šalį 150,000 eurų projektui pavadinimu „Equal“, kuris pritaikytas pagelbėti besiintegruojančioms mažumoms. Ar tai buvo švarios sąžinės ataka?

 

„Mūsų politikai apie homoseksualumą kalbėti neigiamai nedrįso iš baimės sukompromituoti integracijos į ES procesą“, - papildo Vladimiras Šimonko, vienas iš LGL steigėjų. „Tačiau kai tik mes tapome klubo nariais, pamokslaudamas apie grįžimą prie tradicinių vertybių nedvejojo nė vienas“. Veidmainyste nudažytas dvilypumas iliustruotas "Respublikos" atliktoje apžvalgoje: iš 140 seimo narių 100 mano, kad homoseksualumas yra „iškrypimas“. „Toleruoti homoseksualumą? O kodėl gi nepritarti zoofilijai?“ - net ir tiek yra pareiškęs konservatyvusis deputatas Kazys Bobelis.

 

Vištgaidžiai ir konservatoriai

Lietuva nėra vienintelė šalis senojoje Europoje, kur gėjai susiduria su reakcinėmis valdžios pažiūromis. Tarp homofobinių brolių Kačinskių išpuolių Varšuvoje ir kiaušiniais bei ekskrementais kraštutinių dešiniųjų apmėtytų žygiuotojų Latvijos „Love parade“, Baltijos regiono gėjai egzistuoja toli nuo gero gyvenimo.

 

Yra posakis, tvirtinantis, kad lietuviai pasitiki tik prezidentu, bažnyčia ir spauda. Seksualumo atveju pastarųjų dviejų įtaka pasirodė ne mažiau kenksminga nei politikų. Vietinė spauda, kurios daugumą sudaro bulvariniai laikraščiai, homofobines užuominas ir juokelius spausdina pakartotinai. Dienraščio „Vakaro žinios“ puslapiuose gėjams suteikta pravardė yra vištgaidis. Bažnyčia, kuri šlovinama dėl komunistų eroje vyravusio pasipriešinimo įvaizdžio, numatė savo konservatyvių, į šeimą nukreiptų idėjų įtakos augimą šalyje, kurioje jau 80% katalikų.

 

Egzistuoja ir dar viena kliūtis homoseksualų integracijai ir ji yra įgimta lietuvių mąstysenoje. „Lietuva yra kultūrinio paralyžiaus auka“, - teigia sociologas Arnoldas Zdanevičius. „Prisipažįstantys esantys gėjai patiria didelius sunkumus“, - aiškina jis. „Nė viena visuomenei svarbi figūra niekuomet nėra pasauliui pripažinusi homoseksualumo.“ Tik vienas išdrįso. Interviu metu tai, kad yra „kosminės seksualinės orientacijos“, yra pareiškęs vienas įžymus dizaineris.

 

Gėjai tik savaitgaliais

 

Išskyrus aplinkos homofobiją, ar trūksta pačių Lietuvos gėjų įsitraukimo? „Man susidaro įspūdis, kad dauguma gėjų laukia pasilinksminimų, - kandžiai atsako Virginija. - Niekas nenori ideologiškai įsitraukti“. To priežastis - greitai siauro akiračio šalyje sklindančios žinios. Per greitai „kai kuriems skoniams“ ir nepakankamai greitai kitiems.

 

Gėjų klubo „Mens Factory“, kurį prieš 2 metus atidarė rusas Aleksejus Terentjevas, kampuose dygsta kartoniniai falai, tamsūs kambarėliai niekada nebūna tušti, o šokių aikštelės centras mirksta duše. Šėlsmo šiame rojumi virtusiame fabrike kaina - 20 eurų. Gana aukšta kaina yra nepakankamai aukšta kelių šimtų entuziastų, atvykstančių čia kiekvieną savaitgalį, sulaikymui. Rusų žvaigždžių, kurie, pasak savininko, yra „pamišę dėl šios vietos“, pasirodymų neskaičiuojame.

 

Peroksidinis blondinas pūpsančiais raumenimis. Terentjevas pareikšdamas, kad jis yra „vienintelis oficialus gėjus visoje Lietuvoje“, atstato krūtinę. Jis papildo, kad norėdamas pasitvirtinti savo tapatybę “buvo priverstas nenuilstamai kautis su valstybės biurokratiniu aparatu ir policija“. Jo požiūriu, klubas „Men‘s Factory“ gėjų labui nuveikia daugiau nei bet kokia antidiskriminacinė asociacija. „Asociacijos žino kaip gauti subsidijas, bet kur yra realus jų darbo rezultatas?“ - klausia jis provokuojančiai.

 

LGL užtikrintai organizavo žmonių jautrumą didinančias kampanijas, seminarus ir debatus. 2007 metų spalį Tarptautinės Gėjų ir Lesbiečių Asociacijos (TGLA) organizuojama konferencija vyko Vilniuje, ir tai jau tada kėlė vietinių politikų pasipiktinimą. Tuo pat metu Lietuvos homoseksualai nenori viešai mobilizuotis ar žaisti „kamikadzių“. Vertimas: atėjo metas lįsti iš spintos.

 

„Gėjų bendruomenėje trūksta solidarumo, o pagrindinių mažumas ginančių grupių nuomonės yra per daug skirtingos“, - pažymi Mindaugas. Tokio nesusikalbėjimo rezultatas - blogai arba neefektyviai atstovaujama gėjų interesams. Eduardui Platovui, LGL prezidentui, šie argumentai neatrodo svarūs. „Mes stengiamės ginti gėjų teises daugiau nei 10 metų, o pasikeitimų nematome“, - jis atsidūsta. „Galbūt ir buvome idealistai. Jaunesnė karta labiau domisi verslu nei žmogaus teisėmis“.

 

Originali versija Prune Antoine

Vilnius 3.4.2007