Tačiau greičiausiai to galėjo ir nebūti. Vos prieš kelerius metus Pilaitės bendruomenė išgarsėjo stojusi į kovą prieš Vilniaus miesto valdžios užmojus iškirsti Pilaitės mišką ir jo vietoje Žvėryno golfo klubui leisti įrengti golfo aikštynus. Šie būtų atėmę iš gyventojų ne tik tuo metu naujausiame Vilniaus mikrorajone vienintelę buvusią žalumos oazę, bet ir atskyrę Pilaitę nuo miesto, nes lauką būtų aptvėrę ir padarę neprieinamą.

Viskas prasidėjo 2002 metais, kai Pilaitės gyventojus pribloškė iš savivaldybės valdininkų gauta žinia, kad norima iškirsti 120 ha miško plotą ir įrengti golfo aikštyną. Buvo prognozuojamas pasipiktinusių žmonių pralaimėjimas, nes manoma, kad šalies įstatymai tokiais atvejais Lietuvoje pralaimi dideliems pinigams. Laimei, dalis šio mikrorajono gyventojų ryžosi veikti. Buvo įkurta oficiali Pilaitės bendruomenė. Ji kartu su Lietuvos žaliųjų judėjimu per dvejus metus suorganizavo keturiolika protesto akcijų, koncertų ir kitokių masinių renginių, kuriuose dalyvavo tūkstančiai vilniečių. Tuomet susirinkę žmonės aiškiai leido suprasti, kad Pilaitei golfo laukų nereikia.

Tačiau nei ši, nei vėlesnės akcijos valdžios vyrų nepaveikė. Todėl 2002 metų rudenį prasidėjo teismų maratonas, kurį po pusantrų metų kovos laimėjo viešąjį interesą gynusi pusė: Lietuvos aukščiausiasis teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybė, Pilaitės mišką perduodama privačiam Žvėryno golfo klubui, pažeidė įstatymus. Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. Tokį teismo sprendimą nemaža dalimi lėmė bendruomenės pastangos.

Šiuo metu ši bendruomenė jau padeda kitoms bendruomenėms ir įvairių rajonų - Žvėryno, Šeškinės, Karoliniškių, Žirmūnų - gyventojams ginti savo teises. Jų laimėta kova yra puikus pavyzdys, kad bendromis ryžtingų ir besirūpinančių piliečių pastangomis įmanoma apginti gyventojų interesus.

 

Kova už mišką – ne vienintelė Pilaitės gyventojams. 2004 – 2005 metais vyko kova dėl Gilužio ir Salotės ežerų pakrančių. Vykstant miesto plėtrai kilo grėsmė, kad ežerų krantai bus privatizuoti, užtverti, todėl buvo prašoma, kad jie būtų palikti visuomenės poreikiams. Deja, savivaldybė išpirko nepakankamai Gilužio ežero teritorijos, todėl pakrantes privatizavo, atitvėrė. Salotės ežeras buvo grąžintas kaip privati nuosavybė, nors tai neturėjo būti leista – šį faktą pripažino Seimo kontrolieriai. Taigi šios bendruomenės nariai dar negali sudėti rankų. Bent jau iki tol, kol įstatymų spragomis nebegalės naudotis įtakingi bei pinigingi žmonės, atimdami iš vietos gyventojų viešąsias erdves.

Pilaitės bendruomenė garsi Vilniuje ir Lietuvoje ne tik savo pastangomis apginti visuomenės interesus. Rajono gyventojams ir visam miestui organizuojamos Užgavėnių bei Poezijos pavasario šventės. Jau penkerius metus šventės vyksta Pilaitės miške – šiais metais šventė buvo skirta meilės deivei Mildai – joje noriai dalyvavo aktorius Laimonas Noreika.

Lietuvoje Vilnius nuo seno garsus savitomis verbomis. Tačiau mažai kam žinoma, kad jų kilties centras – Pilaitės ir greta jos esančių apylinkių vietovės. Vienas iš Pilaitės seniūnijos kaimų ir dabar garsėja Vilniaus verbų meistrais.

Ketvirtus metus bendruomenė leidžia savo narių poezijos knygeles „Pilaitės giesmininkai“ – moksleivių ir suaugusių, lietuvių ir rusų kalbomis eilėraščių ir prozos su iliustracijomis rinkinius. Be to, 2003 metais išleista knygelė „Pilaitė. Praeitis, dabartis, ateitis“. Ja norėta žmonėms pasakyti, kas yra Pilaitė, kokia šios vietovės istorija, kuo šis rajonas buvo garsus praeityje, kuo įžymus dabar, kokius lankytinus objektus jame galima rasti ir t.t. Joje pateikti ir gyventojų sociologinės apklausos rezultatai. Daugiau nei pusė šiame rajone gyvenančių asmenų čia gyvena 5-10 metų ir ilgiau. Tarp naujakurių vyrauja jaunesnio amžiaus žmonės. Didžioji dauguma žmonių sakosi bent kartą per mėnesį apsilankantys Pilaitės miške. Vos keletas procentų gyventojų pritaria golfo aikštyno įrengimui.

Dar viena jų išleista knygelė – patarimai, kaip ginti viešąjį interesą. Šis mikrorajonas dabar gali džiaugtis sukurta ir vis dar besiplečiančia infrastruktūra: patogesniu susisiekimu, prekybos centrais, bankų padaliniais, bažnyčia, aibe nedidelių prekybos ir paslaugų įmonių – pradedant skalbyklos ir valyklos priėmimo punktu, baigiant vaistinėmis ir kavinėmis. 92 proc. gyventojų norėtų, kad ateityje jų apgintas miškas būtų pripažintas miško parku ir jame būtų draudžiama bet kokia ūkinė veikla.

Tikriausiai tik tada Pilaitės bendruomenės nariai būtų ramūs, kad niekas nesikėsins į gyventojams priklausančią žaliąją erdvę.

 

Aistė Jurčytė