Lietuva – audringos nesenos istorijos šalis. Paskutinį kartą Lietuva buvo okupuota SSRS ir beveik 40 metų gaudavo įsakymus tiesiai iš Maskvos. Sostinė Vilnius per praėjusį šimtmetį keitė valdžią net dvylika kartų.

 

Permiestą teka upė Vilnelė, nuo kurios ir kilo miesto pavadinimas. Lietuvių kalbos šaknys siekia indoeuropiečių kalbų šeimą ir kartu su latvių kalba yra viena seniausių Europoje. Ja šneka – šalia rusų ir anglų – trys su puse milijono šios centinės Europos šalies gyventojų. Tai populiacija, mažėjanti dėl didelės emigracijos, kuri yra penkis kartus didesnė už Europos vidurkį. Jau greitai bus keturi metai kaip ši Baltijos šalis tapo viena iš Europos Sąjungos 27-tuko narių, nors ji buvo beveik paskutinė, kuri prie jo prisijungė. Kol infliacija nesumažės, neplanuoja įvesti euro.

 

Sovietinės pagirios europietiško sekmadienio rytą

 

Ši maža ir taktiška šalis lieja ašaras į Baltijos jūrą: vienos yra euro-optimizmo ašaros, kitos liejamos iš liūdesio dėl ilgo ir painaus pereinamojo laikotarpio – to, ką lietuviai vadina „postsovietiniu“. Antipatija „rusiškumui“ išliko iki šių dienų, nors tas „rusiškumas“ gyvuoja Lietuvoje nuo tada, kai Baltijos šalys pateko į Rusijos įtakos zoną. Ji vis dar jaučiama žiniasklaidoje, radijuje ir televizijos kanaluose, ir, priešingai nei Europos Sąjunga, neskaitant Norvegijos ir Lenkijos, turi korespondentus Vilniuje.

 

Būtent per televiziją lietuviai galėjo sekti ir išgyventi dėl priešlaikinių rinkimų rugsėjo 30 dieną vykusių Ukrainoje, tikėdami, kad jų kaimynai pamažu pradės tolti nuo Rusijos ir partijų, kurių dėka ji įsitvirtina valdžioje rytų kraštuose.

 

Lietuva labai gerai žino, kad kai sovietų visagalystė ir dominavimas išnyksta, reikia būti itin budriems. Atsiradus įstatymams ir visuomenei, kuri nebėra saugoma nuo pirmųjų kapitalizmo čiuptuvų, pirmasis sveikinimo tostas už nepriklausomybę buvo palydėtas apgailestavimu, o to priežastis – sutrikimas šios sostinės širdyje ir ją supančiose provincijose. Vienas iš grafinių šio sutrikimo pavyzdžių gali būti faktas, kad gatvės užverstos nešiojamų kompiuterių reklamomis, kuriuos galima pamatyti ir kavinėse, kai tuo tarpu Lietuvos sveikatos sistema nebus kompiuterizuota iki 2013 metų. Kitas pavyzdys būtų laisvos žiniasklaidos atėjimas: būdama laisva nuo valstybės, ji pakliuvo į rankas leidėjų, kurie prievarta išgauna pinigus iš įmonių ir kompanijų grasindami apie juos išspausdinti neigiamos informacijos. Visuomenei reikia laiko ir yra tik du pavyzdžiai, rodantys, kad Lietuvos laikas dar išauš.

 

Kaip pradžią galime suvokti tai, kad 2009 m. Vilnius taps Europos kultūros sostine. Ruošiantis tam, gatvės puošiamos nuotraukomis ir paveikslais. Galima rasti gatvių su durimis, kurios atsiveria į kitas gatves, ir siaurų gatvelių, kuriose išsibarsčiusios katalikų bažnyčios, kelios protestantų cerkvės ir pora sinagogų. Vilniaus gatvės yra kaip grįsta šachmatų lenta, ant kurios lošiamas žaidimas iki mirties tarp visko, kas blogiausia kapitalizme, ir nepaklusnių sovietinio laikotarpio liekanų. Šios liekanos liko mokyklose kartu su senojo režimo mokytojais ir vaikais, gimusiais po nepriklausomybės atgavimo ir laukiančiais švietimo reformų, kurios buvo tiek pat reikalingos kaip ir neaiškios. Ko mokomi mokiniai? Kas mes esame dabar, kas mes buvome...

 

Kas yra Vilnius? Kas yra Lietuva?

 

Niekas kitas kaip lietuvis norėtų pajėgti atsakyti į šį klausimą. Jei Ryga dabar oficialiai yra homoseksualų šiaurės sostinė, o Talinas – turistų šiaurės senamiesčio dalis, Vilnius liko vargingesnis ir labiau atsigręžęs į šiaurės pietus. Jis svarsto, ką turėtų pasakyti, ir ką pasakyti norėtų, arba net koks jų patiekalas yra tradicinis, o kuris priklauso buvusiems okupantams. Nepaisant to, Vilnius yra vieta, kurioje yra dabartis, labiau nei kitose nutukusiose, kolonistinėse šalyse.

 

 

Lietuvoje dabar reiškia „tuojau pat“ ir daugelis jos piliečių tai suvokia. Visi jie turi skirtingas idėjas, daugelis kurių yra kritiškos. Nesant rinkos identiteto ir noro save kaip nors pažymėti, jie pripažįsta, kad yra kažkaip pasimetę. Lygiagrečiai šiai tapatybės paieškai vyksta prisitaikymo prie ES standartų procesas. Tai patvirtina ir užimta Seimo darbotvarkė.

 

Vis dėlto yra išeitis, bet kai lietuviai galėjo pradėti veikti, siena jau buvo nugriauta, o laisvė, kai ji atėjo, buvo šiek tiek pasenusi ir iškraipyta, jau užkariauta kitų ir padengta dulkelėmis, kai lietuviai ją paveldėjo.

 

Be Vilniaus Cafebabel redakcijos komandos pagalbos šis straipsnis nebūtų parašytas. Su jų įdirbiu, pagalba vertėjaujant ir susigaudant kontekste bei kritine dvasia, ši dosjė asimiliuoja keletą iš dabartinių šalies svarbiausių tikslų.

Vertimas Asta Kraujalytė

Nuotraukos Jorden Van Der Ven ir Marta Palacin