Pasakysiu banalią tiesą: automobilių Lietuvoje vis daugėja. Tos Vilniaus gatvės, kurios ne taip seniai dar atrodė apytuštės, dabar piko valandomis jau tapo triukšminga mase, besibaigiančia kažkur ties horizontu.

Neseniai susidūriau su dar vienu įdomu reiškiniu. Pasirodo, į kamštį Vilniuje jau galima pakliūti ir šeštadienį. O ne taip seniai paminėta “Diena be automobilio” itin didelio atgarsio Lietuvoje nesusilaukė.

Apskritai man atrodo, kad po ilgų metų automobilio reputacija smunka. Dešimtmečiais vakariečiui jis reiškė laisvę ir klestėjimą. Ne tokiems romantiškiems - kasdienę būtinybę. Mes neįsivaizduojame savo kraštovaizdžių be vingiuotų keliukų ir magistralių. Na gerai, magistralės gal ir nelabai gražios, bet kaip greitai iš A mes galime pasiekti B! Juk tai – mobilumas! O apie automobilį negražiai kalbama vis daugiau. Kas vyksta?

Pradėti reikia nuo fakto, kad automobilis tapęs bene didžiausiu mūsų planetos teršėju. Tiksliau, tie daugiau kaip 600 mln automobilių (daugiau nei trečdalis registruotų ES šalyse), kasdien išriedančių į kelius ir gatves. Būtent jie ir jų gamyklos pagimdo 25 procentus anglies dioksido. Kai pasaulio ekosistema jau beveik sunaikinta, 25 procentai reiškia nei daug, nei mažai – mūsų pačių galimybę išgyventi. Ir visai neperdedu. O kur dar kiti skaičiai? Pavyzdžiui, daugiau nei milijonas žūstančių avarijose kasmet? Ši statistika būtų dar šiurpesnė, jei priskaičiuotume kenčiančius nuo kvėpavimo ligų.

Tokioje aplinkoje anti-automobilinis judėjimas atrodo savaime suprantamas. Apžvelgsiu tik keletą populiariausių ir pikantiškiausių jo formų.

 Pati populiariausia anti-automobilinio judėjimo forma įgavo nemažą atgarsį net Lietuvoje – „Kritinė masė“. Kiekvieno mėnesio paskutinįjį penktadienį pasaulio miestų gatvėmis pajuda masė dviratininkų ir kitų „savaeigininkų“, kurie kartu apvažiuoja tą patį maršrutą. Šis judėjimas prieš penkiolika metų gimė San Franciske. Pagrindinis jo tikslas - pademonstruoti, kaip nedraugiškai žiūrima į dviratininkų dalyvavimą eisme. Gana sparčiai išpopuliarėjusi kasmėnesinė akcija visame pasaulyje propaguoja alternatyvias transporto priemones, o tuo pačiu bando atkreipti visuomenės dėmesį į nelinksmus klimato pokyčius. Įdomus šio judėjimo aspektas yra organizacijos nebuvimas. Akcijos organizuojamos pusiau spontaniškai, internetinėmis priemonėmis ir nekoordinuojant jokiai vadovybei. Nėra jokios abejonės, kad „Kritinė Masė“ susilaukia daug kritikos - keletas tūkstančių dviratininkų, judančių viena greta, dažnai visiškai paralyžiuoja automobilių eismą. „Kritinės masės“ atstovų atsakymas į tokią kritiką jau tapo judėjimo lozungu: „Mes netrukdome eismo, mes esame eismas“.

Dar vienas, marginalesnis judėjimas vadinasi „Pasaulinis nuogalių dviračių žygis“. Jo metu į gatves išrieda pagal fantaziją ir drąsą apsirengę žmonės, tarp kurių nemaža dalis važiuoja visai be drabužių. Tokių renginių dalyviai tai apibūdina kaip „protestą prieš priklausomybę nuo naftos ir džiaugsmą savo kūnų individualumo galia“. Pirmieji nuogalių dviračių žygiai surengti 2001 metais Saragosoje, Ispanijoje, o jau nuo 2004 metų imta rengti Pasaulinius žygius. Šios akcijos virtusios didelėmis šventėmis, kuriose politinis protestas susipynęs su gatvės teatru.

Man pačiam gal įdomiausias dalykas yra Naujojo pedestrianizmo judėjimas, kurį būtų galima pavadinti filosofija. Jis gimęs kaip radikalesnė Naujojo Urbanizmo forma, nuosekliai užsiimanti ideologine automobilių kultūros kritika. Šio judėjimo tėvas Michaelas E. Arthas teigia, kad dėl daugelio problemų, su kuriomis susiduria (post)moderni visuomenė, kaltas automobilis. Anot jo, miestai turi būti planuojami atsižvelgiant ne į automobilius, o į pėsčiuosius, dviratininkus ar riedutininkus. Tokiu būdu ryškiai sumažėtų visuomenės priklausomybė nuo senkančių energijos išteklių ir, be abejonės, sumažėtų aplinkos tarša. Beje, šiuo metu jau egzistuoja septynios tokios gyvenvietės - vadinamieji Pėsčiųjų kaimai. Išskyrus vieną, esančią Kenijoje, visos gyvenvietės kol kas amerikietiškos.

Kol kas neaišku, ar tokie paminėti judėjimai ir toliau liks marginalūs šūktelėjimai, ar visgi ims budinti visuomenės sąmoningumą. Norėčiau būti optimistas.

Gediminas Kordušas