2006-siais Švietimo ir mokslo ministerija paskelbė Gabių vaikų ir jaunimo ugdymo programą ir tik šiais metais padidėjo žiniasklaidos susidomėjimas vaikų pergalėmis.

Tačiau visuomenė vis dar neinformuojama ir tik maža žmonių dalis žino, kaip vyksta tokių vaikų ugdymas, kas su jais dirba, kaip vyksta atranka į konkursus ir patys konkursai – dažniausiai tokie renginiai lyginami su sporto varžybomis.

Net ir visuomenės informavimo priemonėse pasirodančiuose pranešimuose apie tai neretai pasitaiko grubių klaidų, su tikrove besikertančių faktų, klaidinančių žmones. Plačiojoje žiniasklaidoje paskelbus apie pergales visuomenės nuomones dažnai galima skirti į tris pagrindines. Pirmiausiai, nemažai žmonių džiaugiasi vaikais ir jų pasiekimais tarptautinėje arenoje. Antra, yra manančių, kad laimėtas aukso medalis, kai vaikas nėra absoliučiai pirmas, kaip sporto varžybose, yra menkavertis ir nėra jokios prasmės tuo didžiuotis.

Žinoma, yra ir tokių nuomonių, jog tokie mokiniai vis dėlto yra visuomenės atstumtieji, gabūs tik dėl to, jog be knygų gyvenime nieko kito nėra matę. Taip pat ir dėl vaikus ruošiančių mokytojų bei dėstytojų: žmonės neretai galvoja, kad jie gauna tūkstančius už darbą su tokiais moksleiviais, nors iš tikrųjų šie žmonės yra tikri altruistai, neretai ne tik dirbantys už dyką, bet esant reikalui ir paaukojantys savų pinigų. Dažniausiai vienintelis atlygis, kurį mokytojai gauna už pagalbą tokiems jauniems žmonėms – pagyrimo raštas...

Vis dėlto retas pasisakantis apie gabius vaikus ir jų ugdymą pilietis nesuabejoja, ar tokie moksleiviai liks ir tęs mokslus Lietuvos aukštosiose mokyklose. Deja, tokia nuomonė atspindi realybę: nemaža dalis daug pasiekusių jaunų žmonių baigę mokyklą išvažiuoja iš šalies į užsienio universitetus, kurie vilioja geresne studijų kokybe ir perspektyvia ateitimi.

Mokyklų programa yra paruošta vidutinių gabumų moksleiviui, kuris ruošiamas brandos egzaminams pagal sudarytas programas. Žinoma, Lietuvoje yra gimnazijų, mokyklų, kuriose sustiprintas tam tikras dalykas, kurį mokydamiesi moksleiviai gauna platesnes to dalyko žinias. Tačiau paprastose mokyklose taip pat gausu gabių mokinių. Todėl ypač svarbus jų mokytojų darbas su jais. Lengviau mokykloms, kurios yra tapę savotiškais centrais, kuriuose ne vienerius metus stiprūs mokytojai ruošia vaikus mokslo olimpiadoms ir konkursams.

Tokių mokyklų yra ne tik Vilniuje ir Kaune, bet ir mažuosiuose miestuose. Mokytojo pagalba tokiems vaikams labai skirtinga: kai kurie jų stengiasi rasti išskirtinio mąstymo vaikus ir duoti erdvę tobulėjimui, nuolatos dirbdami su jais, kiti gali tiesiog nukreipti ieškant informacijos. Svarbu, jog pedagogai bent pradiniuose etapuose sukurtų palankią aplinką jauno žmogaus tobulėjimui. Bet ne tik mokytojas lemia vaiko susidomėjimą mokslu: dažnai gabūs vaikai dar vaikystėje domisi jiems tiesiog patinkančia sritimi. Todėl galima džiaugtis, kad Lietuvoje veikia per dešimt neakivaizdinio ugdymo mokyklų, kuriose vaikai gali tobulinti ir plėsti savo žinias labiau nei savo mokyklose. Šiais metais buvo išbandyta nuotolinio ugdymo programa biologams – joje savanoriškai dirbo studentai, nemaža dalimi prisidėję prie šių metų jaunųjų biologų pasiekimų. Belieka tikėtis, kad tai bus puiki paspirtis kurtis naujoms panašaus pobūdžio programoms.

Nepaisant Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijos parodyto noro išspręsti su gabiu jaunimu susijusias problemas, dėmesio iš valdžios institucijų vis dar neretai pritrūksta. Visiškai kitaip su privačiu kapitalu: per keletą metų finansavimas padidėjo keletą kartų, be to, kai kurios firmos savo rėmimo politiką apskritai perorientuoja į visuomeniškai atsakingo jauno žmogaus ugdymą, dalį lėšų skirdamos olimpiadoms, nugalėtojų stipendijoms ar stovykloms paremti. Per pastaruosius keletą metų atsirado keletas fondų, kasmet remiančių moksleivius ir jų mokytojus už jų pasiekimus, bei stovyklų, į kurias atvykę jaunuoliai gali ne tik dar labiau domėtis savo sritimi, bet ir plėsti akiratį bendraudami su įvairiais visuomenėje garsiais žmonėmis, ugdyti asmenybę. Į tokius renginius pritraukiama vis daugiau gabių moksleivių.

 

Galima džiaugtis, kad kai kurios mokyklos ir miestų savivaldybės randa galimybių pačios rodyti dėmesį savo ugdomiems vaikams: skiria stipendijas, organizuoja šventes, skirtas dar kartą pasidžiaugti tokiais mokiniais, įsteigia prizus.

Negalima teigti, jog palyginus su užsienio valstybėmis Lietuvos situacija yra prasta. Tikrai ne visos šalys itin daug dėmesio skiria gabiam jaunimui: ypač dideliu dėmesiu jiems garsėja pietryčių Azijos valstybės - ten moksleiviai laimėtojai gauna ir solidžias stipendijas, tačiau kai kuriose valstybėse net nėra gero finansavimo nacionalinių konkursų organizavimui ir didelio valstybės dėmesio vaikų dalyvavimui tarptautiniuose konkursuose. Kaip bebūtų, tobulėti dar yra kur, lietuviai turėtų džiaugtis jaunų žmonių aukštais pasiekimais ne tik skirdami lėšų tokių vaikų ugdymui bei jų mokytojų darbui, bet ir rodydami dėmesį bei taip skatindami kuo daugiau jaunų žmonių domėtis mokslu ir dirbti Lietuvos labui.

Aistė Jurčytė