Vilnius sparčiai auga. Šiauriniame Neries krante, netoli senamiesčio saulėje spindi naujas miesto horizontas. Stiklinių fasadų apsuptyje pirkėjai bėginėja baltais it marmuras šaligatviais. Vos už trisdešimties žingsnių, statybų aikštelėje ant dulkėtos aukštuminio namo konstrukcijos triukšmingai darbuojasi statybininkai. Iš čia akys palydi besitiesiančius į šiaurę postmodernistinių milžinų šešėlius ir sustoja ties kaimu. Miesto viduryje – Šnipiškės.

 

Šis kvartalas yra beveik kvadratinis. Aplinkui žmonės gyvena renovuotuose daugiabučiuose, dirba naujai pastatytuose komerciniuose rajonuose ir eina apsipirkti į didelius prekybos centrus. Tačiau tik ne Šnipiškėse. 120 hektarų šio rajono yra namai lietuviams, rusams, romams ir lenkams, kurie gyvena mediniuose kaimiškuose namukuose tarp kreivų ir duobėtų keliukų. Dauguma jų neturi vandentiekio, tik lauko tualetus.

 

REKORDINIS AUKŠTIS


Ir toliau miestas absorbuoja šį kaimą gabaliukas po gabaliuko. Nuo tada, kai ekonomika pradėjo augti dvigubai greičiau ir vietiniai politikai patvirtino Šnipiškių plėtros planą, kranai nebenustojo dirbti. Pirmuosius žingsnius 2003 metais žengė miesto valdžia. Savivaldybė persikraustė į naują pastatą. Tais pačiais metais visai šalia pabaigtas 33 aukštų Europos Centras, užpildytas prekybos centru, biurais ir šiek tiek butų, tapo aukščiausiu Vilniaus pastatu.

 

Tačiau statybų bumas sustojo. Investuotojų ir nekilnojamojo turto agentų problema - po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1991-aisiais tikriesiems šeimininkams grąžinta ir privatizuota Šnipiškių žemė. Didžioji Šnipiškių dalis yra privati nuosavybė - Lietuva turi įstatymus. Bet ne visi nori jų laikytis.

 

„ČIA BIJO VISI“

 

„Jie grasino man. Pastaruosius dvejus metus žmonės iš statybinės kompanijos ateina vėl ir vėl, kartais net kas dieną. Išsikelkit, arba neturėsit gyvenimo, - sakė jie“, - Algio, kuris nenorėjo atskleisti savo pavardės, balse pasigirsta susijaudinimas. Jo žmona duoti interviu atsisakė dar prie paradinių durų. Po pusės valandos Algis paskambino mobiliuoju telefonu.

 

„Visi čia gyvena baimėje, bet išsikelti aš nenoriu. 2005 metų rugsėjo mėnesį jie padegė mano tvorą, o po mėnesio ir namus. Kaimynas pastebėjo gaisrą po penkių minučių, todėl nieko ir nenutiko. Prieš mėnesį, sausio 16-tą, gaisras kilo už kampo – Šilutės g. 28. Dėl stipraus vėjo namas sudegė labai greitai“, - pasakojo Algis.

 

 

Niekas nebuvo nubaustas, tačiau padariniai aiškūs. Algio M. žemės plotas su jo paties namu ir dviem mažesniais pastatais yra vienas iš paskutinių dideliame sklype Šnipiškių Šiaurės-rytų pakraštyje. Dauguma gyventojų savo namus pardavė, o šie buvo nugriauti. Šiame sklype be Algio dar gyvena vieniša 91-erių metų senutė. Ji apvyniojo savo vartelius viela ir ginasi dviem sarginiais šunimis. Trečioji, atkakliausia šeima savo namą ką tik pardavė. Darbininkai kaip tik  stato aukštą tvorą aplink sklypą, kuris ruošiamas statybos darbams.

 

Algimantas Slavinskas, UAB „Imobilar“ Šnipiškių regiono vadybininkas, savo nuomonę apie gaisrus ir vietovės planus žurnalui www.cafebabel.com pateikti atsisakė. Anot praeivių, čia bus pastatytas prekybos centras. Miesto plano 6-as punktas pažymi: sklypas yra komercinė zona.

 

SNIEGE SUANGLĖJĘ GRIUVĖSIAI

 

Pastaruosius dvejus metus Šnipiškėse kyla gaisrai. Ne tik Algio suanglėję griuvėsiai stovi sniege pusiau aptverti, bet saugomi apsaugos kompanijų. Po paskutinės gaisrų bangos apie naujuosius metus dėl dviejų namų padegimų buvo sulaikyti du 15 ir 16 metų paaugliai. 2 namai jau buvo nupirkti, todėl stovėjo tušti. Ar tai buvo kvaili jaunimo darbeliai, o gal jie vykdė kažkieno nurodymus?

 

Rūta Matonienė, savivaldybės planavimo skyriaus vadovė, atsakinga už Šnipiškių plėtros paną, turi savo teoriją apie šiuos incidentus: „Namai nebuvo tikslingai padegti. Šnipiškėse yra daug benamių. Jie eina į tuščius namus, kuria laužus ir tokiu būdu sukelia gaisrus. Jūs gi žinote, ką daro tokie žmonės“.

 

Eglė Pelienė, nekilnojamojo turto agentūros Šnipiškėse „101“ direktorė, apie gaisrus gali pasakyti taip pat nedaug. „Jei kažkas vaikšto pas tuos žmones ir sako: „Išsikelkite arba nutiks kas nors blogo“, tai yra nešvaru. Tai - nusikaltimas“, - šį atvejį ji plačiau komentuoti atsisako.


PATRAUKLUMAS STATYBOMS


Augančioms Lietuvių kompanijoms ir užsienio kapitalo įmonėms prestižinių biurų senamiestyje darosi per mažai. Biurai ir sklypai Šnipiškėse numatytame „Naujajame Centre“ taip pat paklausūs. Nuo šios vietos iki senamiesčio - tik 1 kilometras, o planavimo leidimai suteikti be jokių nurodymų, ką išsaugoti ir aukščio apribojimų. Susisiekimas labai geras.

 

„Naujasis Centras“ turėtų būti pabaigtas iki 2009 metų, prieš Vilniui tampant Europos kultūros sostine. Tačiau netgi miesto tarybos atstovė ponia Matonienė tuo nebetiki. „Šie namai yra privatūs. Toks procesas gali vykti tik po truputį. Kiek laiko tai užtruks, nežino niekas“, - svarstė savivaldybės darbuotoja.

 

Šnipiškių gyventojai, kurie žemę po savo kojomis turi saugoti dažniau, rinkos ekonomiką įvaldė per pastaruosius metus. „Kai kurie gyventojai pardavė savo valdas žemomis kainomis prieš kelis metus ir dabar pyksta, - sako nekilnojamojo turto agentė Pelienė. - Kiti žmonės už tikrai geras kainas – 860 eurų už kvadratinį metrą jas parduoda šiandien. Būna ir tokių, kurie tikisi per daug“.

 

 

860 EURŲ PER MAŽAI

 

Liubovė Gardak taip pat priklauso  turtingų pirkėjų laukiančiųjų grupei. Ji gyvena savo bute - kaip tik ten, kur prasideda dangoraižiai. „Mes tikimės pasirodančio tarptautinio investuotojo, kuris pasiūlys daugiau nei lietuviai. Būčiau laiminga išsikeldama už gerą kainą“. Ji nebijo gaisrų ir juokiasi: „Mano sūnus treniruotas karys, taigi butas apsaugotas puikiai“.

 

 

Lietuviškai rusiška pora gretimoje gatvėje taip pat lošia pokerį – jų sklype suplanuotas pagrindinis kelias. Jie mielai išsikraustytų „už gerą ir protingą kainą“. Bet ne už 860 eurų už kvadratinį metrą.

 

Ar tai tik pinigų klausimas? Algiui, du kartus buvusiam padegimo auka, pinigai nėra svarbiausia: „Mano šeima gyvena čia jau 300 metų. Tai visa dinastija. Man patinka paukščiai ir ramybė čia“. Ar atėjo laikas nutraukti kaimišką egzistavimą Vilniaus centre? Planavimo vadovė Matonienė aiškina, kad turi būti įkurtas pasirinktų, istoriškai svarbių medinių pastatų muziejus po atviru dangumi, „gatvė su kavinėmis, restoranais ir mažomis parduotuvėlėmis“. Ar yra galimybė gyventojams likti savo namuose? „Mes apie tai dar negalvojome. Tikriausiai galėtų, jei norėtų atidaryti savo parduotuvę“, - mąstė Matonienė.

 

 

Originali versija

Dennis Maschmann - Vilnius - 3.4.2007

Vertė Erika Lastovskytė