VILNIUS IŠ BABEL - Lietuva delnuose

Šeima: kodėl daužomos lėkštės? Video

Indre — Wed, 02 Jul 2008 23:31:00 +02:00

Kokios šeimos Lietuvai reikia, kokius kelius mums siūlo Europa ir kaip turėtume juos vertinti? Tokius klausimus nagrinėjo asociacijos Babel Lietuva diskusijos dalyviai.

Birželio pradžioje Seimas priėmė valstybinę šeimos politikos koncepciją. Jos tikslas – atskleisti šeimos išskirtinę vertę, apibrėžti jos funkcijas ir didinti gimstamumą šalyje. Tačiau, kaip taikliai diskusijoje pastebėjo Tolerantiško jaunimo atstovas Vytautas Valentinavičius, ji tik supriešino Lietuvą arba, kaip išsireiškė Tėvų forumo pirmininkas Šarūnas Bagdonas, ji tapo pagrindu ardyti visuomenę.

Šeima – taip, bet kokia?

Koncepcijos šalininkai ir priešininkai vieningai sutarė, kad visų tikslas – auginti laimingus vaikus šeimoje. Tačiau didžiausios priešpriešos kilo dėl šeimos apibrėžimo. Pagal koncepciją, „šeima yra sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai), jeigu jų yra“. Lietuvoje galima kita teisinė gyvenimo kartu forma – partnerystė, tačiau jos šeimos koncepcija neapima.

Kaip sakė vienas iš koncepcijos šalininkų, viešosios įstaigos „Geros naujienos centras“ atstovas Remigijus Jucevičius, „koncepcija iš nieko nieko neatima, bet dar ir prideda“. Kitaip sakant, teisiškai įtvirtinama pozityvioji diskriminacija. Tiek jis, tiek Ateitininkų federacijos jaunimo politikos komiteto pirmininkė Emilija Pundziūtė argumentavo, kad vaikui saugiausia aplinka yra sutuoktinių šeima, nes jie savo įsipareigojimu vienas kitam prisiima pareigas.

Savo ruožtu pastaruoju metu 30 proc. vaikų gimsta ne santuoka grįstoms poroms, „susituokusių šeimų mažėja, visuomenė eina į prarają“. Koncepcijos šalininkai klausia: jei myli žmogų, kas trukdo įteisinti savo santykius viešai prisiekiant? Juk, kaip sakė Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos narė, mokytoja Rūta Šalkauskienė, kol neįvyksta santuoka, tol asmenų santykiai gali būti vadinami statybų aikštele.

Pasak Tolerantiško jaunimo atstovo Vytauto Valentinavičiaus, nėra tyrimų dėl santuokos pagrindu sudarytų šeimų išskirtinumo prieš kitokias šeimas, tačiau pastebėta, kad tie vaikai, kurie turi socialinių problemų, daugiausiai kilę iš santuoka grįstų šeimų. Tad pagal koncepciją alkoholikų šeima būtų vertinama labiau už vienišą tėvą ar mamą?

Koncepcijos šalininkų teigimu, bet kokia susituokusi šeima dar nėra geriau nei nepilna šeima (tokia šeima, kurioje vaikai netekę vieno ar abiejų tėvų) – šeima dar turi būti darni. Kas galės nustatyti, ar šeima yra darni, neaišku. Koncepcijoje kaip vienas iš visų problemų sprendimo būdų siūlomas naujos ministerijos ir naujo komiteto Seime įkūrimas.

Europa – pavyzdys ar...?

Kaip pastebėjo diskusijoje dalyvavusi sociologė, mažas santuokų ir didelis ištuokų skaičius (apie 58 proc. susituokiančių porų išsiskiria) rodo, kad vyksta šeimos transformacija. Taip pat viena problemų šalyje yra mažas gimstamumas. Tačiau, kaip parodė nesenas Vokietijos pavyzdys, konservatyvios priemonės gimstamumo nedidina, todėl pereinama prie socialdemokratiškų priemonių. Palankiausia aplinka auginti vaiką, anot sociologės, yra Skandinavija, kurioje suminis gimstamumas didžiausias.

Liberalesniam požiūriui į santuoką pritarė ir Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Margarita Jankauskaitė tvirtindama, kad tose valstybėse, kuriose požiūris į šeimą liberalesnis, socialinė atskirtis mažesnė ir gimstamumas didesnis. Todėl Lietuvoje šeimos koncepcija turi būti kuriama atsižvelgiant į kur kas platesnius visuomenės raidos tikslus siekiant sanglaudos.

Ji priminė, kad pagal Europos Sąjungos teisminę praktiką šeima konstatuojama pagal faktą – tai tokia šeima, kurioje žmonės gyvena kartu, turi bendrą ūkį, augina bendrus vaikus. Be to, pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 str., šeimos nediferencijuojamos į sudarytas santuokos ar nesantuokos pagrindu. Kyla grėsmė, kad gali būti pažeista ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, pagal kurią visi vaikai turi būti lygūs. Bendra ES politika taip pat aiški: mažinti diskriminaciją ir didinti toleranciją.

Koncepcijos šalininkų požiūris į liberalumą kitoks. Pasak R. Jucevičiaus, Europoje vyrauja įvairovė ir kiekviena valstybė turi savo identitetą: „Į Olandiją galima važiuoti rūkyti žolę, į Ispaniją – susituokti su tos pačios lyties asmeniu. Tad jei norėsi parūkyti ar sudaryti tokią santuoką, su pagarba šiai tautai tu važiuosi į kitą šalį“.

Jam pritarė R.Šalkauskienė: „Jei pasakysim, kad šeima yra bet kas, kas gali sumesti skudurus, tada, atsiprašau, turėsime situaciją, kai du homoseksualūs asmenys įvaikins mergaitę – čia yra asmenybės ugdymo problema ir lytinė identifikacija“.

Š.Bagdonas diskusijos dalyviams išreiškė nuostabą, kad teisės aktuose bandoma užfiksuoti pasaulėžiūrinius dalykus, kurie Vakaruose nuo teisės yra atskiriami. Tačiau mokytoja paprieštaravo, kad vertybės, tokios kaip santuoką sudariusi šeima, yra bendražmogiškos.

Tokias aršias diskusijas paskatino Konstitucijoje įrašyti du sakiniai: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“ ir „santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“. Koncepcijos šalininkai įtikinėja, kad pagal juos šeima ir santuoka yra tas pats, priešininkai atkakliai nepritaria. Lietuvoje aiškinti Konstituciją gali tik Konstitucinis Teismas. Jo praktikoje dar nebuvo aiškinamasi, kas yra šeima.

Indrė Kumpikevičiūtė

///html

///

Tai panašu į darbo teisę (video)

Indre — Tue, 10 Jun 2008 10:20:00 +02:00

„Darbdavys galėtų ar net turėtų mokyti darbuotojus tam, kad šie vėliau galėtų nuo jo apsiginti“, - tokia išvada kyla mintyse po profesinių sąjungų atstovų, teisininkų ir laisvosios rinkos šalininkų diskusijos, kurią organizavo asociacija „Babel Lietuva“.

Diskusijos metu, kaip ir buvo galima tikėtis, išryškėjo du skirtingi požiūriai į darbuotojus ir darbdavius: socialdemokratiškosios minties atstovai akcentavo būtinybę apsaugoti labiausiai pažeidžiamų darbuotojų teises į tinkamą darbo uždarbį, socialines garantijas, o liberaliosios minties šalininkai siūlė leisti žmonėms gauti naudos vieniems iš kitų, mat vienintelis būdas uždirbti – kurti naudą kitiems.

Egocentriškumas vs. bendra nauda

Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriaus doc.dr. Boguslavo Gruževskio tvirtinimu, žmoguje slypi prigimtinės egocentrinės nuostatos – būtent dėl jų atsiranda nenoras mokėti mokesčius, kuris turi būti pažabotas valstybės. Anot jo, žmogus technologijų sąskaita uždirba daugiau nei anksčiau, nes per tą patį laikotarpį pagamina daugiau. Todėl suteikdami geresnes sąlygas, užtikrinsime didesnį saugumą darbuotojui ir tai skatintų jo kūrybingumą, kūrybingumas – unikalumą ir taip būtų užtikrinama niša, kurioje galima uždirbti viršpelnį. O šie pinigai tuomet galėtų būti naudojami didesniems atlyginimams.

Savo ruožtu Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas Giedrius Kadziauskas linkęs didesnius mokesčius darbdaviams vertinti per pasekmių prizmę. Pasak jo, reikėtų pritarti minimalaus atlyginimo mažinimui – toks veiksmas esą leistų darbo rinkoje likti tiems, kuriuos darbdavys dabar atleidžia įvertindamas darbo naudą ir jam tenkančius kaštus.

Priešingai nei B.Gruževskis, G.Kadziauskas įsitikinęs, kad ne didelės garantijos darbuotojui ir mokesčiai lemia gerovę, bet didelis darbo našumas. Pasak jo, verta atkreipti dėmesį, kad verslininkai naudą ima suprasti kitaip: “Dalis verslininkų naudos yra religinės, kaimo bendruomenės ar šeimos nauda. Plinta savanorystė, dėl kurios atsisakoma ir pinigų, ir laiko”.

Komentuodamas Lietuvos laisvosios rinkos vyresniojo eksperto modelį B.Gruževskis abejojo, ar daug turtingų žmonių reikš turtingą visuomenę. “Našumas kuria vieneto gerovę, bet ne visuomenės – viską lemia perskirstymas. Dabar net šeimų modelis kitoks – žmona yra negarantuota savo ateitimi, net jei jos vyras užima aukštas pareigas”.

Statistika prieš statistiką

Apie 42 proc. skundų, kurių sulaukia Valstybinė darbo inspekcija, yra darbuotojų skundai dėl laiku nesumokėto darbo užmokesčio – tokius skaičius pateikė Valstybinės darbo inspekcijos Piliečių prašymų tyrimo ir analizės skyriaus vedėjas Jonas Gricius. Anot jo, tai susiję su verslo kultūra ir žmonių mentalitetu.

Ši statistika patvirtina Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos “Jaunimas” pirmininko Dariaus Daukanto mintis apie tai, kad darbdavių per maža socialinė atsakomybė, nes „didžioji dauguma darbdavių nelabai skaitosi su darbuotojais, ypač tose srityse, kur jie labiau pažeidžiami“. Arba Lietuvos profesinės sąjungos “Solidarumas” pirmininkės Aldonos Jašinskienės teiginius apie tai, kad tie, kurie naudodami kitų darbo jėgą susikūrė gerovę, turi jais ir rūpintis, mat “jei darbuotojui kas nors nutinka, žmogus lieka vienas su savo bėda”.

2006 metų pabaigoje atliktas tyrimas parodė, kad apie 31 proc. valstybiniame sektoriuje ir apie 33 proc. privačiame sektoriuje dirbančių asmenų dirbo neoficialius viršvalandžius. Anot G.Kadziausko, jei tokie pažeidinėjimai tampa tendencingais ir teisė eina vienu keliu, o susitarimai – kitu, įsigali dvigubi standartai. Tokiu būdu atsiranda nelegalūs darbiniai santykiai arba šešėlinė ekonomika. “Lietuvoje nėra susitarimo deficito – laisviausia ir pati tikriausia susitarimo forma - šešėlis. Tai teisės normų atsisakymas. Auklės, valytojos samdymas jos oficialiai neįdarbinant, kontrabanda, narkotikai – apie 17 proc. visų uždirbamų pinigų egzistuoja šešėliniuose santykiuose“, - sakė ekspertas.

Darbuotojo ir darbdavio susitarimai: (ne)galimi?

Jei šalyje blogai tiek darbdaviams, tiek darbuotojams, gal visų blogybių šaltinis – įstatymai?

Mykolo Romerio universiteto Darbo teisės ir socialinės saugos katedros doc.dr. Tomas Bagdanskis paneigė šį samprotavimą: „Darbo kodeksas yra pažangesnis už sąmonę – kolektyvinės sutartys leidžia susitarti darbdaviui ir darbuotojams, tačiau niekas nesitaria“.

Jam pritarė ir D.Daukantas tvirtindamas, kad šiuo metu kolektyvines sutartis sudarę apie 20-25 proc. visų dirbančiųjų, tad reikėtų mokyti visuomenę tartis. Jo manymu, tuo užsiimti galėtų darbdaviai – kaip stipresnioji darbo santykių pusė.
Dabar darbdaviai, anot profsąjungos “Solidarumas” pirmininkės, ne padeda, o trukdo: vaistinėse ir prekybos centruose besikuriančios profesinės sąjungos, pasak jos, sulaukia pasipriešinimo.

Savo ruožtu Lietuvos laisvosios rinkos instituto atstovo požiūriu, šalyje per mažai vertinama individuali asmens galia susitarti su darbdaviu – egzistuoja ne tik darbuotojų kaip visumos galia, bet vidinė tarpusavio konkurencija.

Profsąjungų atstovai ir šalininkai patys pripažino, kad galėtų egzistuoti tam tikros lankstesnės teisės aktuose numatytos normos, ir kad yra dalis verslininkų, kuriems efektyviau veikti trukdo dabartiniai teisiniai suvaržymai. Tačiau, anot jų, visada išlieka pavojus, kad lankstesnės normos taps tomis, kurias pažeidinės, ar kad jos leis dar didesniam skaičiui verslininkų išnaudoti savo darbuotojus.

Arba, kaip sakė Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen, laikraščio "Lietuvos profsąjungos" redaktoriaus pavaduotoja, mažinant reglamentavimą taip ir liks neaišku, kur toks mažinimas turės sustoti.

Indrė Kumpikevičiūtė