VILNIUS IŠ BABEL - Bendruomenės komentarai

Užmirštos ir atrastos sovietinės skulptūros Žaliojo tilto prieglobstyje

Indre — Wed, 21 May 2008 20:49:00 +02:00

Gegužės 9-oji diena Rusijai - tai pergalės Antrajame pasauliniame kare diena. Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos šalims, ši data reiškia visai ką kita. Tai - okupacijos pradžia. Okupacija kaip pati savaime – negatyvus veiksmas, kadangi tauta praranda suverenumą, tai yra galią spręsti ir valdyti savo šalį, o jį perima kitos valstybės valdžia.

Mes puikiai žinome apie Rusijos propaguotą ir plačiai paskelbtą Didžiojo kario išvaduotojo mitą. Tačiau tiesa tokia, kad tuo metu vienas rėžimas buvo pakeistas kitu. Ir kalbėti apie išvadavimą būtų ne tik neteisinga, bet ir reikštų nepagarbą mūsų tėvams, seneliams, kurie nukentėjo nuo Rusijos okupacijos.

Siekiant panaikinti šį absurdišką mitą, Estijoje nacionalistai šiais metais susirinko į mitingą prie Rusijos ambasados ir reikalavo, kad Maskva pripažintų komunistinius nusikaltimus ir kompensuotų patirtą žalą. Ir Lietuvoje pasipiktinimas Rusijoje švenčiama pergalės diena buvo išreikštas išpuoliu - prie Žaliojo tilto. Stovinčios sovietmečio laikus garbinančios ir simbolizuojančios skulptūros buvo aptaškytos raudonais dažais, prikabintas plakatas su užrašu „Komunistų kekšė“, svastikos simbolika ir netgi palikta bombos imitacija, todėl laikinai buvo uždarytas eismas per tiltą.

Toks incidentas tik įrodo, kad praeitis nėra pamiršta. Fašizmas, kaip ir komunizmas, nėra tik mokyklos vadovėliuose aprašyti įvykiai, bet ir turi potencialą prasiveržti į šias dienas. Aišku, toks incidentas yra nusikaltimas ir t. t., tačiau man, kaip sąmoningai pilietei, jis kelia kitus klausimus: kodėl praėjus net 18 metų po Nepriklausomybės atgavimo, šios skulptūros vis dar stovi pačiame Vilniaus centre? Nejau tik todėl, kad pritrūkta lėšų? Ar tiesiog bandyta kažkam įtikti? Paprastai praėjus revoliucijai ar karui stabai, simboliai, įprasminantys rėžimą, nugriaunami taip siekiant ant naujo pamato kurti valstybės ateitį - juk skulptūros tuometinėje Tarybų sąjungoje atspindėjo vyravusią ideologiją.

Ideologija - tai sunorminta sistema, siekianti manipuliuoti žmonių veiksmais bei mąstymu. Tai kodėl, kai buvo demontuojamos ir vežamos sovietinės skulptūros po nepriklausomybės atgavimo į sandėlius, šios nebuvo pajudintos? Juk komunistinė ideologija jau nepropaguojama Lietuvoje, tad ir nereikėtų jų afišuoti, ypač sostinės centre.

Na, galbūt taip siekiama išvengti neramumų, kokie vyko Estijoje 2007 m. demontuojant sovietų kariui skirtą paminklą? Jei taip, ar tokia pozicija nėra lengviausio kelio pasirinkimas? Tai veda prie kitų gan sudėtingų temų, tokių kaip Sovietų sąjungos žalos atlyginimo Pabaltijo šalims klausimas.

Ką šiuo atveju daro Lietuvos diplomatai derybose dėl Sovietų sąjungos žalos atlyginimo? Užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas dar 2007 m. paragino ne reikalauti ultimatumais, teisės aktais, o konstruktyviomis derybomis. Kartu jis paragino netapatinti SSRS su Rusija, nors ši ir perėmė žlugusios sąjungos teises ir įsipareigojimus. Tokia pasirinkta taktika tuomet kėlė daug abejonių parlamentarams. Dabar bandoma šį žalos atlyginimo klausimą kelti tarptautiniuose forumuose, taip siekiant atkreipti Europos valstybių dėmesį ir pasiekti didesnio Rusijos pozicijos lankstumo sprendžiant šį klausimą.

Kaip tik šį mėnesį sostinėje buvo susirinkę keturių ES šalių diplomatijos vadovai. Vilnius priėmė sprendimą. Jis atsisakė veto Briuselio ir Maskvos deryboms dėl naujos ES-Rusijos bendradarbiavimo sutarties. Tai reiškia, kad ES galės pradėti derybas su Rusija. Šiuo atveju Lietuva susitarė su keliomis ES valstybėmis, kad į mandatą būtų įtrauktas energetikos klausimas, Sausio 13-osios ir Medininkų žudynių bylos, žalos atlyginimo iš okupuotų Baltijos valstybių deportuotiems asmenims ir įšaldytų konfliktų Gruzijoje ir Moldovoje sprendimo klausimai. Toks priimtas sprendimas ir pasirinkta konkreti strategija galbūt išjudins šiuos klausimus ir bus pagaliau pradėtos derybos su Rusija.

Tačiau derybos su Rusija nėra lengvas dalykas. Tik Rusijos augantis sąmoningumas ir gebėjimas objektyviai vertinti praeitį padarys postūmį sprendžiant šiuos opius klausimus įmanomu. Belieka tik tikėtis, kad "ledkalnis" pagaliau pajudės.

Asta Grigalavičiūtė

Donato Babensko nuotraukos Fotogalerija

Atominės elektrinės darbo pratęsimas

Indre — Mon, 05 May 2008 22:53:00 +02:00

Stodama į Europos Sąjungą Lietuva pasirašė Stojimo Sutarties Protokolą Nr. 4, kuriame rašoma, kad mūsų šalis įsipareigoja uždaryti Ignalinos atominę elektrinę (IAE) iki 2009 metų pabaigos. Tačiau staiga suvokta, kad uždarius elektrinę Lietuva šešerius-devynerius metus, kol pasistatys naują, neturės pakankamai elektros energijos ir privalės importuoti iš Rusijos daug brangesnes už branduolinį kurą dujas. Pamažu opozicija išreikalavo, kad Vyriausybė pradėtų derybas dėl IAE eksploatacijos pratęsimo.

Derybininkų dėl IAE pratęsimo vadovas A.Abišala jau spėjo pareikšti, kad šansų išsiderėti pratęsimą - tik 5 proc. Taip, jeigu derėtis būtent taip, kaip tai daro jis, šansų tikrai mažai. Stebint Vyriausybės derybas dėl IAE darbo pratęsimo, susidaro įspūdis, kad Lietuvai gali nepavykti ne dėl ES teisės reikalavimų, o dėl elementaraus neprofesionalumo. Elektros kaina po IAE uždarymo turėtų mažiausiai pakilti nuo dabartinių 33 iki 59 ct/kWh (nuo 0,095 EUR iki 0,17 EUR). Akademikas Antanas Kudzys kalba apie 1 lt/kWh (0,29 EUR).

Kur yra pagrindinė derybininkų klaida? Jie nekvestionuoja Europos Komisijos (EK) teiginio, kad dėl IAE veiklos pratęsimo reikia šaukti Tarpvyriausybinę konferenciją (TVK). Veikiant pagal šią procedūrą, pratęsimo iniciatyva žlugs, jeigu atsiras bent viena valstybė (bent viena TVK dalyvė), kuri nesutiks. Austrija ir Estija yra būtent tos valstybės, kurios užblokuos bet kokius Lietuvos veiksmus šios procedūros rėmuose.

EK elgiasi Lietuvos atžvilgiu nesąžiningai. Tam, kad įvyktų pratęsimas, jie reikalauja sušaukti TVK. Tačiau tam, kad nuostata dėl uždarymo būtų įtraukta į Stojimo į ES Sutarties Protokolą, jokia Tarpvyriausybinė konferencija šaukiama nebuvo.

ES kompetencija branduolinės saugos srityje gali būti didinama tik per Tarpvyriausybinę konferenciją. Jeigu TVK nepriėmė sprendimo išplėsti kompetenciją, vadinasi kompetencija nėra išplėsta. Niekur Euratomo Sutartyje (tai yra dokumentas, kurį priima ir kurio turinį keičia TVK) nėra parašyta, kad ES turi kompetenciją reikalauti uždaryti atominę elektrinę. Reiškia, tokios kompetencijos nėra. Tą patį patvirtina ir Europos Teisingumo Teismo jurisprudencija.

Priimant naujas nares į ES, TVK nešaukiamos. Tai reiškia, kad naujos valstybės narės priimamos į jau esamą ES kompetencijos glėbį.

A.Abišala nemato skirtumo tarp Steigiančiųjų Sutarčių ir Stojimo Sutarčių. Steigiančiosios Sutartys – tai sutartys, kurios nustato ES kompetencijos ribas. Jos nustato tai, ką ES gali daryti. Viskas, apie ką ten neparašyta, yra už kompetencijos ribų – kas ten neparašyta, to ES daryti negali. Šios sutartys keičiamos per TVK.

Stojimo Sutartys – tai sutartys, kurių pagrindu priimamos naujos valstybės. Sprendimą dėl naujų šalių priėmimo priima ES Tarybos. Taryba – tai ne Tarpvyriausybinė konferencija. Todėl Taryba negali išplėsti esamos kompetencijos. Be to, pagal šią procedūrą Europos Parlamentas priima arba nepriima sutampančią nuomonę. Europos Parlamentas yra viršnacionlinė, o ne tarpvyriausybinė institucija.

Naujos valstybės priėmimas ir ES kompetencijos išplėtimas – tai dvi skirtingos procedūros.

Iš to seka, kad Europos Komisija neturi kompetencijos reikalauti uždaryti IAE. Akcentuojant skirtumą tarp šių dviejų procedūrų, Lietuvos derybininkai galėtų laimėti daugiau, nes tada IAE pratęsimui nereikėtų prašyti EK, Austrijos ir Estijos sutikimo.

Tokios kompetencijos nenumato net Lisabonos Sutartis, kurios ratifikavimą būtų tikslinga užšaldyti tol, kol teigiamai neišspręstas Ignalinos klausimas.

Stanislovas Tomas, ES teisės doktorantas, Sorbona, Paryžius

Ramūno Vaitkaus karikatūra
www.mrcaricature.lt

Vilnius – dviračiams draugiškiausias miestas

Indre — Mon, 28 Apr 2008 10:00:00 +02:00

Matomos džiugios tendencijos, kad Vilnių siekiama padaryti draugiškiausiu miestu dviratininkams: atsisakoma 10 milijonų iš Europos Sąjungos (ES) dviračių takams tiesti - juk mes irgi eismas, tad gal laikas į normalius kelius ir važiuoti? O kad ten keltume mažesnę grėsmę automobiliams (ir vice-versa) turėtume apsirūpinti šalmais bei liemenėmis. Žinoma, viskas dėl mūsų saugumo.

Todėl noriu pasiūlyti papildomas poveikio priemones, kurios padės paspartinti šį miesto plėtros aspektą:

Kad būtumėte tikri, jog dviračiu važiuoti tikrai saugu, būtina nuolatinė jo techninė apžiūra. Siūlau sezono pradžioje (kovo 15-balandžio 15 d.) įvesti privalomą techninės būklės patikrinimą: stabdžiai, padangų protektorių nusidėvėjimas bei liemenės šviesos atspindžio koeficientas įvairiais kampais (tam ji turi būti nepasenusi ir švari). Manau, kad šių kriterijų užtektų techninei dviračio būklei įvertinti.

Kas dvejus metus tikrinti dviratininkų žinias apie kelių eismo taisykles ir vairavimo įgūdžius - dviejų dalių egzaminas, kuriuo galėtų pasirūpinti ta pati „Regitra“ (valstybės įmonė, kuri registruoja kelių transporto priemones ir organizuoja egzaminus būsimiems vairuotojams).

Sumažinti automobilių teisių įsigijimo kainą: „Regitros“ egzaminus finansuoti iš valstybės, o už mokymą grąžinti mokesčius. Taip padaugės automobilius galinčių vairuoti kiekis, tad jiems nereikės važinėti nesaugiaisiais dviračiais.

Gatvėse panaikinti ir dabar esančius dviračių takus - kai kuriose jų atsiras po papildomą eismo juostą (pvz. Gedimino pr.). Sumažės kamščiai.

Nusipirkus dviratį, jį registruoti policijoje ir transporto priemonių registre. Vagystės atveju bus daug paprasčiau rasti transporto priemonę. Prie šio pasiūlymo galima pridėti ir privalomą tvirtos spynos turėjimą, nes tos pigios vielos su žirklėmis nukerpamos...

Privalomas draudimas nuo nelaimingų atsitikimų dviratininkams.

Amžiaus cenzas: dviračiu naudotis gali tik 16 metų sulaukę asmenys (iki 18 metų būtini papildomi važiavimą stabilizuojantys ratukai).

Manau, kad šių priemonių užtektų Vilnių padaryti dar saugesniu ir draugiškesniu miestu dviratininkams.

Beje, yra ir kita alternatyva:

Įsisavinkime ES pinigėlius (+ pridėkime truputį savo) ir nutieskime pakankamai dviračių takų, kad nereiktų lįsti į automobilių juostas - tada nei šalmo, nei liemenės nebereiks.

Nors ne, gal neverta - per daug sudėtinga čia viskas...
Pasiūlymas diskusijai: ką pridėti prie šių 7 pasiūlymų, kad Vilnius pataptų dar draugiškesniu miestu dviratininkams?

Tiems, kas nesuprato:

Neseniai Lietuvos dviratininkus pasiekė dvi džiugios naujienos.

Pirmoji – nuo liepos įsigalioja įstatymas, liepiantis nuolat dėvėti šalmą, o tamsiu paros metu – ir šviesą atspindinčią liemenę. Tai padaryta nesikonsultuojant su dviratininkais ir nesiremiant jokiais patvirtintais tyrimais (bent apie tai jokios informacijos nepateikiama). Lietuvos dviratininkai tam prieštarauja, nes sprendimas be abejonės stipriai sumažins šios, ir taip mažai naudojamos, transporto priemonės populiarumą. Kaip gi kitaip? Jau ir taip daug žmonių atsisako į darbą važiuoti dviračiu, nes atvyksta suprakaitavę ir uždusę. O kaip atrodysi nusiėmęs šalmą?

Siūlau pasiskaityti Lietuvos Dviratininkų Bendrijos išplatintą pranešimą ir tyrimą apie kitose ES šalyse naudojamą praktiką užtikrinti dviratininkų saugumą.

Antroji naujiena – sprendimas atsisakyti 9,4 mln. litų (apie 2,72 mln. eurų) iš ES, skirtų tiesti EuroVelo 11 dviračių trasą, besitęsiančią per visą Vilnių. Tai būtų buvusi puiki pradžia atnaujinant miesto dviračių takų tinklą, tačiau valdininkai atsisakė ir jos. Beje, lyg juokais, lyg rimtai šnekama, kad ta pati trasa bus tiesiama už 3 mln. litų iš Vilniaus savivaldybės kišenės. Tačiau įdomus faktas, kad EuroVelo 11 projekto atsisakyta dėl per didelių papildomų investicijų, reikalingų pridėti prie ES lėšų. Tai kaip gi čia dabar?...

Norisi džiaugtis, kad bandoma pasirūpinti dviratininkų saugumu. Taip pat labai norisi tikėti valdininkų pažadais bent minimaliai pataisyti esamą dviračių takų tinklo situaciją. Tačiau įjungus blaivų mąstymą to padaryti niekaip nepavyksta. Atvirkščiai: peršasi mintis, kad siekiama dviratininkus visiškai išrūkyti iš miesto, nes ne tik kad atsisakoma vystyti infrastruktūrą, bet ir bandoma mus kalėdinėmis eglutėmis paversti...

Domantas Širvinskas
EžiukasVilniuje.lt

Pastatai - ideologijos įkaitai

Indre — Mon, 07 Apr 2008 08:00:00 +02:00

Sugriuvus Sovietų Sąjungai jos socialinių bei ideologinių prieštaravimų padariniai vis dar juntami įvairiose gyvenimo srityse. Architektūra – ne išimtis. Sovietmečio modernizmas – niūrus palikimas ar unikalus istorijos pėdsakas?

XX a. pradžioje atsiradęs tam tikras socialinis spaudimas sąlygojo atotrūkį nuo praeities. Greitai auganti populiacija Europoje kartu su industrine revoliucija turėjo įtakos staigiam gyvenamųjų ir kitų reikmių pastatų poreikio atsiradimui. Destrukcija, sukelta dviejų pasaulinių karų, lėmė poreikį atstatyti ištisus kvartalus. Pokyčiai veikė technikos ir naujų medžiagų tobulinimą, suteikė galimybę pigiai ir masinės produkcijos metodais kurti didelio mastelio struktūras. Tai buvo modernizmo architektūros atsiradimo prielaidos. Modernizmo architektūroje forma tapo pagrįsta funkcija. Naujas ir praktiškas pastatas buvo suvokiamas kaip gražus – iki tol visuose istoriniuose stiliuose, o ypač XIX a. eklektikoje, pastato forma ir vidus nebuvo specialiai susiejami. Modernizmui būdinga baltų, lygių sienų estetika, masinės gamybos produkcijos naudojimas, stambaus mastelio tūriai - be abejo, buvo paranku ir meto socialinei situacijai.

Paradoksalu, tačiau šis naujas judėjimas pasiekė aukščiausią populiarumo tašką po to, kai jis buvo uždraustas totalitarinių režimų valdomoje Europoje. Daugelis originaliai mąstančių ir kuriančių modernios architektūros autorių, kurie pasižymėjo drąsa paneigti patikrintas architektūrines tradicijas (W. Gropius, L.Mies van der Rohe), gimė Vokietijoje, kuriose įsivyravo totalitarinis režimas. Architektai buvo tremiami, įkalinti arba priversti paklusti architektūrinių komisijų diktatui. Ne išimtis ir Sovietų sąjunga, kurioje kilo ne vienas avangardinio meno judėjimas.

Sovietmečio modernizmas – unikalus reiškinys

Kas būdinga ir savita sovietmečio modernizmo architektūrai? Pirmiausia tai - ideologijos bei estetikos prieštaravimai. 1955 m., kuomet Vakarų Europoje modernizmas ėmė susilaukti griežtos kritikos, stiliaus estetinės nuostatos ėmė keistis – Sovietų Sąjungoje priimtas SSKP CK (Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro Komiteto) nutarimas „Dėl projektavimo ir statybos nesaikingumų pašalinimo“. Tai buvo beprecendentinis atvejis - politinė valia lėmė architektūros stilių - modernizmo atgimimą. Sovietų Sąjungoje pagal partijos nubrėžtą socialinę programą ėmė įsigalėti masinė tipinė statyba, buvo formuojami masyvūs gyvenamųjų, visuomeninių namų kompleksai.

Tačiau čia atsiranda ir kitokių esminių skirtumų nuo Vakarų modernizmo.
Lygi siena netapo gražia Sovietų Sąjungoje, neretu atveju ji buvo „puošiama“ ornamentu, mozaika, niveliuotas formas bandoma paįvairinti naujais architektūrinės raiškos bruožais, o tai negalėjo vykti ideologiškai nusiteikusių modernistų darbuose. Kita vertus to meto architektų profesionalumo ir slapta šalį pasiekiančios profesinės literatūros iš užsienio dėka turime originalių, laikmečio dvasią atspindinčių stiliaus grynuolių, stebinančių švaria architektūrine estetika, proporcijų darna, kurie, būdami nesenos istorijos paminklais, deja, dažnai nevertinami nyksta.

Ideologijos antspaudas naikina vertę?

Modernizmo architektūros dabartinis likimas taipogi susijęs su ideologiniais aspektais. Ypač jis skaudus šalyje, kur šios architektūros paminklai primena netolimą diktatorišką praeitį. Lietuvai atgavus nepriklausomybę viskas, kas kurta sovietmečiu, tapo nepriimtina, vulgaru. Imama teigti, jog visa, kas buvo sukurta, buvo primesta iš šalies, padiktuota, priversta. Pasikeitus socioekonominei situacijai, nebereikalingi ir apleisti sovietmečio modernizmo architektūros perliukai tapo pastatais – vaiduokliais, kurių skiriamasis bruožas - masyvios pilkos sienos, stambus mastelis, pilkas betonas...
Dažnai miesto centre sovietmečiu statyti stambaus mastelio pastatai brangstant žemei tampa itin patrauklia preke - jie nesaugomi paveldo reglamentais ir dėl to lengvai naikinami. Tačiau naikinant pastatą dingsta ne tik „negražus“ to meto kūrinys, bet pakeičiama ir pati jo visuomeninė ar kultūrinė paskirtis – vietoje nugriauto statinio dygsta komercinės bei gyvenamosios paskirties objektai. Šioje situacijoje būtent sovietmečio modernizmui tenka didžiausias kultūrinis- memorialinis krūvis. Ir didžiausias pavojus.

Patys pastatai nėra praeitis, o tai, kaip juos interpretuojame šiandien, - istorija. Istoriniai pastatai, kokie jie stovi šiandien, yra mūsų dabarties atspindys. Tik nuo elgesio su sovietmečio architektūra modelių priklausys, ar šie pastatai taps mūsų architektūros ir kultūros istorijos dalimi, ar beprasme, nieko nesakančia, griūvančia praeitimi.

Štai keli sovietinio modernizmo pavyzdžiai:

KINO TEATRAS "VILNIUS" (J. Kasperavičius, C. Strimaitis,1963 m)

Būdingas modernizmo rekonstrukcijos pavyzdys dar vadinamas „fasadizmu“, kuomet paliekant vienintelį „reprezentacinį“ pastato fasadą visas jo vidus negrįžtamai pakeičiamas. Dabar čia- „United Colors of Benetton“ parduotuvė. Buvęs vertingas pastato interjeras neišlikęs - taip nutiko su daugeliu vertingų praeito šimtmečio interjerų. (Giedriaus Ilgūno nuotrauka)

VILNIAUS CENTRINĖ UNIVERSALINĖ PARDUOTUVĖ (1984 m)

Prekybos kompleksas, apibūdinamas funkcionalizmo stiliumi, yra įtrauktas į paveldo sąrašą, tačiau nėra paskelbtas saugomu. Rekonstrukcijos metu pakeistas fasadas ne tik apdailos priemonių, bet ir tūrio prasme. Ypač abejotinas vientiso komplekso vertės saugojimas pristačius daugiaaukštį garažą. (Pirmoji nuotrauka iš "Vilnius mažasis vadovas, 1988; antroji - Giedriaus Ilgūno)

ALAUS RESTORANAS "TAURO RAGAS", VILNIUS (E.Gūzas, A.Mačiulis, 1974 m)

Savo laiku šis statinys buvo Vilniaus Modernizmo architektūros pasididžiavimas, primenantis Le Corbusier velyvąją kūrybą bei Mies van der Rohe paviljoninės architektūros pavyzdžius. Pastatas, laiku neįtrauktas į paveldo sąrašus, todėl privatizuotas - jo tolimesnis likimas priklausys nuo savininkų valios. (Pirmoji nuotrauka iš "Archiforma", 2007; antroji - Giedriaus Ilgūno)

KINO TEATRAS "LIETUVA", VILNIUS (1959-1965)

Dar 2002 metais privatizuotas kino teatras reikšmingas ne tiek kaip architektūros objektas, kiek kaip vieša kultūros erdvė. Čia planuojama statyti daugiabutį, tačiau šie savininkų planai susilaukia visuomenės pasipriešinimo. Šiuo metu vyksta du teisminiai procesai, todėl griovimo darbai iki šiol nepradėti. (Giedriaus Ilgūno nuotrauka)

VILNIAUS KONCERTŲ IR SPORTO RŪMAI (E. Chlomauskas, J. Kriukelis, Z.Liandzbergis, 1971 m)

2006 metais Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba Vilniaus koncertų ir sporto rūmus įrašė į Kultūros vertybių registrą. Pastatą siūloma saugoti regioninės reikšmės lygmeniu.
Unikalios architektūros koncertų ir sporto rūmai statyti 1971 m , originalios pastato konstrukcijos pripažintos pasauliniu išradimu. Pastatas ilgą laiką buvo Vilniaus kultūros ir modernizmo architektūros simbolis. Tolimesnis objekto likimas, deja, neaiškus. Savivaldybė žada Sporto rūmus išpirkti, tačiau sudėtinga urbanistinė situacija bei ekonominiai rodikliai optimistinių prognozių nežada. (Giedriaus Ilgūno nuotrauka)

Julija Kšivickaitė

Lauk iš kiemo.... žiema? (nuotraukos)

Indre — Wed, 06 Feb 2008 22:12:00 +01:00

Šiemet Lietuvoje tikros žiemos dar nebuvo, bet jos išvarymo apeigos – atliktos su triukšmu. Panašūs karnavalai kiekvienais metais vyksta Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Ukrainoje ir Rusijoje.

Kaip ir kiekvienais metais taip ir šiais Lietuvos liaudies buities muziejuje buvo švenčiamos Užgavėnės. Į šventę sugužėjo daugybė žmonių iš aplinkinių miestų ir miestelių.

Mugės svečiams pasiūlyta gausybė rankų darbo dirbinių - nuo keramikos iki įvairiausiais raštais išmargintų lininių audinių. Taip pat ir mediniai ožiai.

Taip pat vyko įvairiausios varžytuvės, tokios kaip blynu kepimas, atspėk mįslę. Laimėtojai ragavo šiupynio košės. Po liaudies buities muziejų klegėdamos švaistėsi raganos, čigonės, velniukai, ožiai, arkliai. Snapą kaleno gandras. Vaistus nuo tingėjimo, dantų skaudėjimo siūlė linksma Daktarė. Dainavo ir su armonika grojo jautis.

Linksmino susirinkusius šventės dalyvius kaukėta, gyvūnais persirengusi kapela.

Paskui visi svečiai varė žiemą skanduodami: "Žiema, žiema, bėk iš kiemo!" Visi raginti šokti, dainuoti ir kuo garsiau trypti, nes tik taip darant galima išvaryti žiemą.

Liaudies ir buities muziejaus kiemelyje šoko visi, kas galėjo.

Užgavėnių skanėstas -riestainiai. Kiekvienas ant kaklo nešiojosi bent po vieną tokį vėrinį.

Šventėje dalyvavo ir patys viduramžių riteriai.

Jei kaukė susijusi su žmogaus veidu, tai ji buvo groteskiško pavidalo: kreiva didelė nosis, keli kyšantys dantys, didelės ausys, nevienodos akys. Nušepusi ilga barzda. Šioje šventėje labai populiarios buvo gyvūnų kaukės. Jei kiaulės kaukė, tai ji būtinai rožinės spalvos. Toks sveikas liaudies humoras. Kaukės gaminamos iš medžio, beržo tošies, pakulų, avikailio.

Tokiame puode buvo verdama sriuba.

Bet visų įspūdingiausias buvo Kanapinio ir Lašininio mūšis, kuris baigėsi Kanapinio pergale.

Dvikovai pasibaigus Kanapinio naudai, visi patraukė deginti Morės, kuri stovėjo ant aukščiausios kalvos. Deginant Morę kartu su ja sudeginamos ir visos pasaulio blogybės.

Morės deginimas. Morės iškamša padaryta iš eglės šakų, senų skudurų ir pakulų. Morės sudeginimas simbolizuoja šventės pabaigą.

Asta Grigalavičiūtė
Nuotraukos Donato Babensko Fotogalerija

Rinkodaros grimasos

Indre — Mon, 04 Feb 2008 08:30:00 +01:00

Nuo Naujųjų metų San Paule, ketvirtame pagal gyventojų skaičių pasaulio mieste, išmontuojamos visos reklamos skydinės ir video ekranai viešojoje ervėje. Taip miesto valdžia skelbia karą „vizualinei taršai“. Negalėdamas atsistebėti šiuo neįtikėtinu politinės valios protrūkiu Lotynų Amerikoje, nusprendžiau apžvelgti situaciją Lietuvos sostinėje.

Sako, kad Vilnius - vienas pažangesnių reklamos kontrolės pavyzdžių Rytų Europoje. Tenka pripažinti, kad bent jau Vilniaus senamiestis 2003 metais išleistų nuostatų dėka neskendi švieslenčių jūroje. Pagal tuometinį nutarimą miestas padalintas į keturias zonas su nevienodo griežtumo vaizdinės reklamos ribojimais. Ir jei senamiestis dar atrodo kultūringai, tai truputį nutolus, pavyzdžiui, kitoje Žaliojo tilto pusėje, atrodo, kad galima viskas. Reklaminiai stendai kone lipa vienas ant kito...

Sąmoningai nelįsiu giliai į filosofinius apmąstymus rinkodaros temomis ir apsiribosiu paminėdamas keletą naujų ir trikdančių reklamos formų, kurios aktyviai veržiasi į miestą.

Jau turbūt kiekvienas susipažino su išdidžiai lauke stovinčiomis prabangaus prekybos centro „Gedimino 9“ garso kolonėlėmis, į „teisingą“ vietą kviečiančiomis „teisingus“ žmones. O tai, kad einant pro šalį neįmanoma susikalbėti, jau spėjo tapti žavia miesto kultūros detale. Naujoji revoliucinė sostinės valdžia čia kažkodėl nesiėmė jokių perversmų. Toks paveldosaugos nuostatų ignoravimas demonstruoja ne ką kita, kaip tik prekybos centro savininkų puikavimąsi savo galia. Tiesa, minėtos kolonėlės netikėtai ir paslaptingai dingo. Matyt dėl blogo oro, o gal ir koks neapsikentęs pilietis nuvertė.

Kitas akį rėžiantis faktas yra reklama švietimo įstaigose. Tai, kas anksčiau skambėjo kaip kapitalistiniai anekdotai iš už Atlanto, dabar tapo nuoga realybe daugelyje Vilniaus universiteto fakultetų ir studentų bendrabučių. Ir ne reklaminių skrajučių pavidalu, o solidžiu grafiti ant grindų ar „Ežio liftais“ (liftų sienos išklijuotos reklaminiais tapetais). Taip ir nepavyko išsiaiškinti universiteto valdžios nuomonės šiuo klausimu, tačiau man, kaip studentui, tai panašu į tikrą šventvagystę. Ką gi, belieka laukti „Cocacola dienos“.

Be abejonės, čia ne Lotynų Amerika ir rinkodaros niekas nepaskelbs už įstatymo ribos. Tačiau, manau, netgi Lietuvai būtų sveika šiokia tokia vieša diskusija apie vizualinės taršos naudą žmonėms. Ir diskusija ne tik tarp didžiųjų verslininkų - „Rubicon“ ir „VP Market“ - atstovų.

Gediminas Kordušas

Nuotraukos: Gedimino Kordušo ir Erikos Lastovskytės

Blogas apie žaismingą visuomenę

Dionizas — Thu, 24 Jan 2008 00:02:00 +01:00

"Žaidžiu, vadinasi esu" - žaidimo stilius atskleidžia būtį, parodo unikalų kiekvienos bendruomenės veidą ir patvirtina jos teisę būti kitokia. "Pasakykite, kaip žaidžiate, ir aš pasakysiu, kas jūs esate". Blogo footballprovince autorius siūlo pažvelgti į visuomenę per futbolo prizmę ir lietuvių kalba.

Ką futbolas, kuris yra bene vienintelis kultūrinis fenomenas, vienijantis be išimties visų tikėjimų, kalbinių bei etninių grupių žmones, kalba apie globalizaciją?

Ar nacionalinė valstybė išliks, o gal pasaulį valdys nuo bet kokių teritorinių bei tradicijos saitų išsilaisvinusios korporacijos? O ką futbolas kalba apie lygybę, kitataučių integraciją. Ar iš tikrųjų viskas vyksta sklandžiai? O kaip dėl rasistinių išpuolių stadionuose? O kaip dėl futbolo ir politikos ryšio? Juk sportas dažnai tampa įvairių totalitarinių bei autoritarinių režimų įrankiu siekiant savo savanaudiškų tikslų. O jei žvelgiame iš kitos pusės, juk futbolo komanda gali pasitarnauti kaip tapatybės raiškos vieta daugumos engiamoms mažumos grupėms, kurioms itin apsunkintas politinis dalyvavimas. Glazgo „Celtic“ ar Bilbao „Athletic“ tėra keli konkretūs pavyzdžiai.

Visa tai ir dar daugiau kitų klausimų stengsiuosi apsvarstyti šiose savo rašliavose. Laukiu komentarų, pastabų, pasiūlymų, diskusijų. Juk, kaip sakė legendinis „Liverpool“ treneris Billas Shankly, futbolas žymiai reikšmingesnis nei gyvenimas bei mirtis.

Donatas

Nuotrauka: Petras Velička ‚Mūsų žaislai'

Lietuviškas euras

Indre — Sat, 05 Jan 2008 14:32:00 +01:00

Euro monetų autorius Antanas Žukauskas: "Tikiuosi, kad naujojo pinigo Vytis, šuoliuojantis per žvaigždes aukštai iškėlęs galvą, Lietuvai gėdos nepadarys".

Lietuva nesugebėjo įsivesti euro tada, kai buvo numačiusi tai padaryti - 2007 metais. Dėl aukštos infliacijos, artėjančių Prezidento ir parlamento rinkimų labai abejojama, ar litą į eurą pavyks pakeisti iki 2010 metų. Tačiau lietuviškojo euro modelis jau sukurtas ir laukia, kada galės atsidurti kiekvieno lietuvio kišenėje.

Su Antano Žukausko kūryba Lietuvoje yra susidūręs kiekvienas. Ir Prezidentas, ir benamis. Žinoma, pastarasis gal ir nėra girdėjęs, jog skulptorius yra daugelio respublikinių ir pasaulinių parodų, keliasdešimties konkursų nugalėtojas, daugiau kaip 50 kūrinių (monumentų, paminklų, dekoratyvinių skulptūrų ir kt.), pasklidusių po Lietuvos ir pasaulio viešąsias erdves, autorius. Gal ir nėra matęs garsiųjų menininko asambliažų, tačiau kiekvieną dieną rankose laiko jo sukurtą pinigą. Nes A.Žukauskas yra Lietuvos apyvartinių bei kolekcinių monetų kūrėjas, lietuviškų euro monetų konkurso nugalėtojas. Jis ne kartą buvo kandidatu į Nacionalinę kultūros ir meno premiją, bet taip iki šiol jos ir negavo, tačiau už nuopelnus Lietuvai ir jos garsinimą pasaulyje apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi ( 2004 m.). 2006 m. laimėjo valstybės aukščiausiojo laipsnio strateginę stipendiją.

Jo kūrinių yra įsigiję Lietuvos, Anglijos, Čekijos, Gruzijos, JAV, Lenkijos, Rusijos, Suomijos, Ukrainos, Vatikano, Vokietijos muziejai, galerijos ir kolekcininkai.

Pastaruoju metu skulptorius vykdo tarptautinį projektą “Lietuvos kultūra Europoje per formą”, kurį remia Europos Parlamentas ir Lietuvos kultūros ministerija. Vykdant šį projektą surengtos dvi personalinės parodos ES nuolatinės atstovybės galerijoje ir Belliarbo g. skvere Briuselyje (Belgijoje), privačioje galerijoje Drezdene (Vokietijoje), rugsėjį Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje įvyko menininko skulptūrinių asambliažų paroda “Juoda/Balta”, lapkričio – gruodžio mėnesiais jo parodai “Vizijų ir tikrovės sankirtos” duris atvėrė Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmai. Čia eksponuota per du šimtus šio autoriaus kūrinių – skulptūrų, bareljefų, asambliažų, apyvartinių ir kolekcinių monetų, medalių ir grafinių projektų. Po šios parodos numatytos A. Žukausko kūrinių parodos Romoje ir Londone. Ir tai bus didžiausias skulptoriaus mūzos, žmonos, draugės, galų gale vadybininkės Elenos Žukauskienės rūpestis.

Taigi šurmulio, sveikinimų, gėlių ir tostų dar bus daug. Tuo tarpu pats menininkas sako už viską labiausiai vertinantis vienatvę. “Gyvenu taikoje su savimi, todėl ir nebijau likti akis į akį su Žukausku. Kai kas nors paklausia, ar nepavargstu dirbti, nežinau, ką atsakyti. Juk ne dirbu, o tiesiog gyvenu kurdamas. Esu laimingas, kad tapau tuo, kuo nuo pat mažumės norėjau būti”, - sako žmogus, kuriam vaikystėje tolimas giminaitis Antanas Vienuolis-Žukauskas dovanodavo beveik visai surašytus pieštukų gabalėlius.

Skulptorius nėra prisirišęs prie kurio nors darbo ar žanro. “Šiuo požiūriu esu daugiavaikis tėvas vienodai mylintis savo vaikus, - juokauja nuolat pažinimo alkį jaučiantis menininkas. – Mėgstu tikras medžiagas – bronzą, sidabrą, auksą, žalvarį. Pastaruoju metu ypatingai jaučiu medį. Šiek tiek atsitraukiau nuo monetų, nes supratau, jog pasiilgau…mosto.”

68-erių metų A.Žukauskas sako bijantis sustabarėti, kartotis, todėl visad ieško naujos minties, mėgsta neramią kasdienybę ir tekantį vandenį. Ir tai nėra vien įspūdingi žodžiai – tai liudija jo darbuose įkūnyta mintis, visada gerokai aplenkianti laiką. “Bjauriuosi pelkėmis, - nusipurto didžiule kūrybine valia, interesų įvairove bei talentu pažymėtas žmogus. - Nesu išskirtinis ir žurnalistams su manimi nėra įdomu. Neturiu jokių talismanų, prietarų. Dievo nieko neprašau, nes manau, jog jam ir taip sunku: kiek daug kiekvieną mirksį jo maldaujama ir prašoma”.

Jeigu kas sugalvotų ateities kartoms užkasti skulptoriaus sukurtų lietuviškų pinigų lobį, tokiems jis patartų įdėti raštelį su žodžiais, jog “Lietuva – gražiausia valstybė pasaulyje”. Skulptorius neslepia sulaukiantis labai pelningų pasiūlymų dirbti svečiose šalyse, tačiau sako nesuprantantis, kodėl turėtų kažkur išvažiuoti. “Čia – mano šalis”, - pabrėžia ir pasidžiaugia gimęs pačiu įdomiausiu laiku.

Menininkas, užkluptas klausimų apie bendrą ES valiutą, apie tai, kad žmonės baiminasi, jog atsisakydami nacionalinių pinigų tarsi atsisakysime dalies savo tapatybės, dalies savęs, ilgokai susimąstė. “Kiekvienoje šalyje cirkuliuoja vis kitoks nacionalinės pusės euras, kaip tik yra tas kompromisas tarp geresnių sąlygų ekonomikai ir tautines tapatybės, - kalbėjo menininkas. - Kurdamas eurus norėjau išsaugoti lietuvišką dvasią ir mūsų tautos simbolį Vytį. Norėjau, kad eurai primintų litus, todėl ir pasirinkau tokį euro centų ir euro monetų dizainą. Tikiuosi, kad naujojo pinigo Vytis, šuoliuojantis per žvaigždes aukštai iškėlęs galvą, nepadarys Lietuvai gėdos”.

Aurelija Arlauskienė

Nuotraukos: Aurelijos Arlauskienės ir Lietuvos centrinio banko

Automobiliai stabdo

Indre — Mon, 15 Oct 2007 08:00:00 +02:00

Automobilis ne visada yra greitesnė už dviratį susisiekimo priemonė. Tiems, kas to dar nesuprato ar nenori suprasti, akis bando atverti anti-automobiliniai judėjimai.

Pasakysiu banalią tiesą: automobilių Lietuvoje vis daugėja. Tos Vilniaus gatvės, kurios ne taip seniai dar atrodė apytuštės, dabar piko valandomis jau tapo triukšminga mase, besibaigiančia kažkur ties horizontu.

Neseniai susidūriau su dar vienu įdomu reiškiniu. Pasirodo, į kamštį Vilniuje jau galima pakliūti ir šeštadienį. O ne taip seniai paminėta “Diena be automobilio” itin didelio atgarsio Lietuvoje nesusilaukė.

Apskritai man atrodo, kad po ilgų metų automobilio reputacija smunka. Dešimtmečiais vakariečiui jis reiškė laisvę ir klestėjimą. Ne tokiems romantiškiems - kasdienę būtinybę. Mes neįsivaizduojame savo kraštovaizdžių be vingiuotų keliukų ir magistralių. Na gerai, magistralės gal ir nelabai gražios, bet kaip greitai iš A mes galime pasiekti B! Juk tai – mobilumas! O apie automobilį negražiai kalbama vis daugiau. Kas vyksta?

Pradėti reikia nuo fakto, kad automobilis tapęs bene didžiausiu mūsų planetos teršėju. Tiksliau, tie daugiau kaip 600 mln automobilių (daugiau nei trečdalis registruotų ES šalyse), kasdien išriedančių į kelius ir gatves. Būtent jie ir jų gamyklos pagimdo 25 procentus anglies dioksido. Kai pasaulio ekosistema jau beveik sunaikinta, 25 procentai reiškia nei daug, nei mažai – mūsų pačių galimybę išgyventi. Ir visai neperdedu. O kur dar kiti skaičiai? Pavyzdžiui, daugiau nei milijonas žūstančių avarijose kasmet? Ši statistika būtų dar šiurpesnė, jei priskaičiuotume kenčiančius nuo kvėpavimo ligų.

Tokioje aplinkoje anti-automobilinis judėjimas atrodo savaime suprantamas. Apžvelgsiu tik keletą populiariausių ir pikantiškiausių jo formų.

Pati populiariausia anti-automobilinio judėjimo forma įgavo nemažą atgarsį net Lietuvoje – „Kritinė masė“. Kiekvieno mėnesio paskutinįjį penktadienį pasaulio miestų gatvėmis pajuda masė dviratininkų ir kitų „savaeigininkų“, kurie kartu apvažiuoja tą patį maršrutą. Šis judėjimas prieš penkiolika metų gimė San Franciske. Pagrindinis jo tikslas - pademonstruoti, kaip nedraugiškai žiūrima į dviratininkų dalyvavimą eisme. Gana sparčiai išpopuliarėjusi kasmėnesinė akcija visame pasaulyje propaguoja alternatyvias transporto priemones, o tuo pačiu bando atkreipti visuomenės dėmesį į nelinksmus klimato pokyčius. Įdomus šio judėjimo aspektas yra organizacijos nebuvimas. Akcijos organizuojamos pusiau spontaniškai, internetinėmis priemonėmis ir nekoordinuojant jokiai vadovybei. Nėra jokios abejonės, kad „Kritinė Masė“ susilaukia daug kritikos - keletas tūkstančių dviratininkų, judančių viena greta, dažnai visiškai paralyžiuoja automobilių eismą. „Kritinės masės“ atstovų atsakymas į tokią kritiką jau tapo judėjimo lozungu: „Mes netrukdome eismo, mes esame eismas“.

Dar vienas, marginalesnis judėjimas vadinasi „Pasaulinis nuogalių dviračių žygis“. Jo metu į gatves išrieda pagal fantaziją ir drąsą apsirengę žmonės, tarp kurių nemaža dalis važiuoja visai be drabužių. Tokių renginių dalyviai tai apibūdina kaip „protestą prieš priklausomybę nuo naftos ir džiaugsmą savo kūnų individualumo galia“. Pirmieji nuogalių dviračių žygiai surengti 2001 metais Saragosoje, Ispanijoje, o jau nuo 2004 metų imta rengti Pasaulinius žygius. Šios akcijos virtusios didelėmis šventėmis, kuriose politinis protestas susipynęs su gatvės teatru.

Man pačiam gal įdomiausias dalykas yra Naujojo pedestrianizmo judėjimas, kurį būtų galima pavadinti filosofija. Jis gimęs kaip radikalesnė Naujojo Urbanizmo forma, nuosekliai užsiimanti ideologine automobilių kultūros kritika. Šio judėjimo tėvas Michaelas E. Arthas teigia, kad dėl daugelio problemų, su kuriomis susiduria (post)moderni visuomenė, kaltas automobilis. Anot jo, miestai turi būti planuojami atsižvelgiant ne į automobilius, o į pėsčiuosius, dviratininkus ar riedutininkus. Tokiu būdu ryškiai sumažėtų visuomenės priklausomybė nuo senkančių energijos išteklių ir, be abejonės, sumažėtų aplinkos tarša. Beje, šiuo metu jau egzistuoja septynios tokios gyvenvietės - vadinamieji Pėsčiųjų kaimai. Išskyrus vieną, esančią Kenijoje, visos gyvenvietės kol kas amerikietiškos.

Kol kas neaišku, ar tokie paminėti judėjimai ir toliau liks marginalūs šūktelėjimai, ar visgi ims budinti visuomenės sąmoningumą. Norėčiau būti optimistas.

Gediminas Kordušas

Pasiruošt. Dėmesio. Mokslo švietimas!!

Indre — Thu, 13 Sep 2007 20:40:00 +02:00

Šie metai ypač dosnūs jauniesiems lietuviukams – moksleiviams, kasmet garsinantiems Lietuvos vardą įvairiuose mokslo konkursuose. Medalius iš tarptautinių olimpiadų parsivežė matematikos, chemijos, biologijos, fizikos, informatikos mokslams gabūs vaikai.

2006-siais Švietimo ir mokslo ministerija paskelbė Gabių vaikų ir jaunimo ugdymo programą ir tik šiais metais padidėjo žiniasklaidos susidomėjimas vaikų pergalėmis.

Tačiau visuomenė vis dar neinformuojama ir tik maža žmonių dalis žino, kaip vyksta tokių vaikų ugdymas, kas su jais dirba, kaip vyksta atranka į konkursus ir patys konkursai – dažniausiai tokie renginiai lyginami su sporto varžybomis.

Net ir visuomenės informavimo priemonėse pasirodančiuose pranešimuose apie tai neretai pasitaiko grubių klaidų, su tikrove besikertančių faktų, klaidinančių žmones. Plačiojoje žiniasklaidoje paskelbus apie pergales visuomenės nuomones dažnai galima skirti į tris pagrindines. Pirmiausiai, nemažai žmonių džiaugiasi vaikais ir jų pasiekimais tarptautinėje arenoje. Antra, yra manančių, kad laimėtas aukso medalis, kai vaikas nėra absoliučiai pirmas, kaip sporto varžybose, yra menkavertis ir nėra jokios prasmės tuo didžiuotis.

Žinoma, yra ir tokių nuomonių, jog tokie mokiniai vis dėlto yra visuomenės atstumtieji, gabūs tik dėl to, jog be knygų gyvenime nieko kito nėra matę. Taip pat ir dėl vaikus ruošiančių mokytojų bei dėstytojų: žmonės neretai galvoja, kad jie gauna tūkstančius už darbą su tokiais moksleiviais, nors iš tikrųjų šie žmonės yra tikri altruistai, neretai ne tik dirbantys už dyką, bet esant reikalui ir paaukojantys savų pinigų. Dažniausiai vienintelis atlygis, kurį mokytojai gauna už pagalbą tokiems jauniems žmonėms – pagyrimo raštas...

Vis dėlto retas pasisakantis apie gabius vaikus ir jų ugdymą pilietis nesuabejoja, ar tokie moksleiviai liks ir tęs mokslus Lietuvos aukštosiose mokyklose. Deja, tokia nuomonė atspindi realybę: nemaža dalis daug pasiekusių jaunų žmonių baigę mokyklą išvažiuoja iš šalies į užsienio universitetus, kurie vilioja geresne studijų kokybe ir perspektyvia ateitimi.

Mokyklų programa yra paruošta vidutinių gabumų moksleiviui, kuris ruošiamas brandos egzaminams pagal sudarytas programas. Žinoma, Lietuvoje yra gimnazijų, mokyklų, kuriose sustiprintas tam tikras dalykas, kurį mokydamiesi moksleiviai gauna platesnes to dalyko žinias. Tačiau paprastose mokyklose taip pat gausu gabių mokinių. Todėl ypač svarbus jų mokytojų darbas su jais. Lengviau mokykloms, kurios yra tapę savotiškais centrais, kuriuose ne vienerius metus stiprūs mokytojai ruošia vaikus mokslo olimpiadoms ir konkursams.

Tokių mokyklų yra ne tik Vilniuje ir Kaune, bet ir mažuosiuose miestuose. Mokytojo pagalba tokiems vaikams labai skirtinga: kai kurie jų stengiasi rasti išskirtinio mąstymo vaikus ir duoti erdvę tobulėjimui, nuolatos dirbdami su jais, kiti gali tiesiog nukreipti ieškant informacijos. Svarbu, jog pedagogai bent pradiniuose etapuose sukurtų palankią aplinką jauno žmogaus tobulėjimui. Bet ne tik mokytojas lemia vaiko susidomėjimą mokslu: dažnai gabūs vaikai dar vaikystėje domisi jiems tiesiog patinkančia sritimi. Todėl galima džiaugtis, kad Lietuvoje veikia per dešimt neakivaizdinio ugdymo mokyklų, kuriose vaikai gali tobulinti ir plėsti savo žinias labiau nei savo mokyklose. Šiais metais buvo išbandyta nuotolinio ugdymo programa biologams – joje savanoriškai dirbo studentai, nemaža dalimi prisidėję prie šių metų jaunųjų biologų pasiekimų. Belieka tikėtis, kad tai bus puiki paspirtis kurtis naujoms panašaus pobūdžio programoms.

Nepaisant Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijos parodyto noro išspręsti su gabiu jaunimu susijusias problemas, dėmesio iš valdžios institucijų vis dar neretai pritrūksta. Visiškai kitaip su privačiu kapitalu: per keletą metų finansavimas padidėjo keletą kartų, be to, kai kurios firmos savo rėmimo politiką apskritai perorientuoja į visuomeniškai atsakingo jauno žmogaus ugdymą, dalį lėšų skirdamos olimpiadoms, nugalėtojų stipendijoms ar stovykloms paremti. Per pastaruosius keletą metų atsirado keletas fondų, kasmet remiančių moksleivius ir jų mokytojus už jų pasiekimus, bei stovyklų, į kurias atvykę jaunuoliai gali ne tik dar labiau domėtis savo sritimi, bet ir plėsti akiratį bendraudami su įvairiais visuomenėje garsiais žmonėmis, ugdyti asmenybę. Į tokius renginius pritraukiama vis daugiau gabių moksleivių.

Galima džiaugtis, kad kai kurios mokyklos ir miestų savivaldybės randa galimybių pačios rodyti dėmesį savo ugdomiems vaikams: skiria stipendijas, organizuoja šventes, skirtas dar kartą pasidžiaugti tokiais mokiniais, įsteigia prizus.

Negalima teigti, jog palyginus su užsienio valstybėmis Lietuvos situacija yra prasta. Tikrai ne visos šalys itin daug dėmesio skiria gabiam jaunimui: ypač dideliu dėmesiu jiems garsėja pietryčių Azijos valstybės - ten moksleiviai laimėtojai gauna ir solidžias stipendijas, tačiau kai kuriose valstybėse net nėra gero finansavimo nacionalinių konkursų organizavimui ir didelio valstybės dėmesio vaikų dalyvavimui tarptautiniuose konkursuose. Kaip bebūtų, tobulėti dar yra kur, lietuviai turėtų džiaugtis jaunų žmonių aukštais pasiekimais ne tik skirdami lėšų tokių vaikų ugdymui bei jų mokytojų darbui, bet ir rodydami dėmesį bei taip skatindami kuo daugiau jaunų žmonių domėtis mokslu ir dirbti Lietuvos labui.

Aistė Jurčytė

Ar Vilnius želdins veidą? [nuotraukos]

Dionizas — Sun, 12 Aug 2007 22:22:00 +02:00

Liepos viduryje įvyko pirmas Vilniaus valdžios susitikimas su aktyviausiais miesto piliečiais – bendruomenių ir visuomeninių judėjimų nariais. Su ankstesne valdžia bendruomenėms konstruktyviai bendradarbiauti nepavyko. Todėl naujosios valdžios parodyta iniciatyva nuteikia pozityviai. Lauksime, kas bus toliau.

Tiek naujai išrinktas miesto meras Juozas Imbrasas, tiek kiti valdininkai kol kas noriai bendrauja su visuomeninių organizacijų atstovais, tariasi, kaip įveikti Vilniaus problemas, kad čia gyvenantiems būtų geriau.

Liepos 12 dieną savivaldybės Sveikatos ir aplinkosaugos komiteto pirmininkas Audrius Butkevičius pasikvietė visuomeninių organizacijų atstovus ir, pavadinęs juos visuomeniniais ekspertais, aptarė pagrindines aplinkosaugines miesto problemas.

Pirmiausiai buvo pasiūlyta atkreipti dėmesį į vasarą aktualią problemą - miesto paplūdimius. Buvo priminta, kad prie Pilaitės esančiuose paplūdimiuose trūksta ne tik konteinerių šiukšlėms, bet ir biotualetų. UNESCO ICOMOS ekspertė Jūratė Markevičienė šiai savivaldybės tarybai pateikė gražią idėją - įkurti Neries slėnio parką. „Mes matome, kaip nuolat investuotojai kėsinasi į išlikusius, dar ne visur apstatytus Neries krantus. Tačiau ne visuomet taip būta. Dar praėjusio šimtmečio pradžioje egzistavo Neries šlaitų draustinis, kuris saugojo neužstatytą didesnę Neries slėnio dalį. Be to, šis slėnis turi istorinę, paminklosauginę vertę“, - sakė J. Markevičienė. Be to, atkreiptas dėmesys į tai, kad vyraujant vakarų vėjams į miesto centrą oro srautai atkeliauja Neries upe. Todėl neužstatyti Neries krantai ne tik atrodys estetiškiau ir bus naudojami rekreacijai, bet ir užtikrins geresnę oro kokybę. Vienoje Neries slėnio dalyje norėta įrengti beisbolo aikštyną, likusią dalį užstatant. Tuomet, Žirmūnų gyventojams pasipriešinus teritorija buvo išsaugota. Tačiau investuotojų netenkina net trečdaliu mažesnė teritorija, tad jie vėl iš naujo bandys ją užstatyti. Labai svarbu vėl iš naujo svarstyti, kaip išsaugoti upei svarbią teritoriją.

Miesto valdžia pati pasiūlė visuomeniniams ekspertams atkreipti dėmesį į miesto bendrąjį planą. Politikai pastebėjo, kad viešajam svarstymui pateikiami tik detalieji planai, o daugelis planavimo blogybių vienaip ar kitaip atsispindi kituose dokumentuose, kurie viešai nesvarstomi.

Trumpas ir konkretus problemų aptarimas rodė, kad naujoji miesto valdžia bent jau atvirai nori įvardinti problemas ir jas spręsti kartu su aktyviausia visuomenės dalimi. Buvo sutarta, kad bendravimas tarp savivaldybės komiteto ir visuomenės atstovų nenutrūks, o, priešingai, jis taps aktyvesniu.

Ar pasikeis miesto veidas, ar Vilnius taps žalesnis, ar išsaugos istorinį palikimą? Į šiuos klausimus ir turės atsakyti dabartinė Vilniaus miesto valdžia. O visuomenė, sekdama jos žingsnius, pasilieka teisę kritikuoti, perspėti arba kovoti.

„Žalioji Lietuva“

Janina Gadliauskienė

Žmonės ≠ įsitikinimai

Indre — Sun, 29 Jul 2007 22:30:00 +02:00

Ar tikrai taip vieni kitus įsivaizduojam?2006 metais Švedijoje veikianti organizacija The Baltic Sea Unit domėjosi, kaip švedai suvokia Daniją, Suomiją, Baltijos valstybes ir Lenkiją.

Danija ir Suomija švedams visų pirma asocijuojasi su demokratija 63 %, plėtra 39 % ir augimu 30 %. Baltijos šalys ir Lenkija įvertintos neigiamai: keturi iš dešimties švedų sakė, kad šalyse vyrauja skurdas ir nusikalstamumas, 35 % – aplinkos užterštumas.

Iš liepos mėnesį Švedijoje vykusio penkių valstybių žurnalistų susitikimo atsivežiau tokius įspūdžius :)

Indrė Kumpikevičiūtė